Siegbertas Tarrašas (1862 m. kovo 5 d. Breslau, dabar Vroclavas - 1934 m. vasario 17 d. Miunchenas) - vokiečių gydytojas, vienas stipriausių to meto šachmatų didmeistrių ir reikšmingas šachmatų teorijos autorius.
Biografija
Tarrašas gimė Breslau mieste, Prūsijos Silezijoje. 1880 m. išvyko studijuoti medicinos ir įgijo gydytojo kvalifikaciją. Didžiąją gyvenimo dalį gyveno Niurnberge, Bavarijoje, vėliau Miunchene. Iš pradžių kilęs iš žydų tautybės, 1909 m. jis priėmė krikščionybę. Tarrašas buvo patriotiškas vokietis, Pirmajame pasauliniame kare netekęs sūnaus (Pirmajame pasauliniame kare), tačiau ankstyvuoju nacizmo laikotarpiu susidūrė su antisemitizmu, nepaisant savo konversijos.
Šachmatinė karjera ir pasiekimai
Per 1890-uosius Tarrašas dominavo tarptautinėje scenoje: 1890-aisiais jis laimėjo daugiau stiprių turnyrų nei bet kuris kitas žaidėjas. Tarraschas sužaidė lygiosiomis 22 partijų mačą su pirmaujančiu Rusijos šachmatininku Michailu Čigorinu. Jo rezultatai turnyruose ir partijų kokybė užtikrino jam vietą tarp pasaulio lyderių.
Kaip žaidėjas Tarrašas pasižymėjo klasikiniu požiūriu į šachmatus: pabrėždavo centro užėmimą pėstininkais, greitą figūrų vystymąsi, karaliaus saugumą ir logišką taktinių idėjų įgyvendinimą. Dėl to jo metodai tapo vadinamuoju „klasikiniu“ mokyklos atstovu, kuriam vėliau priešinosi hipermodernistai. p411.
Tarrašas taip pat daug rašė apie šachmatus — publikuodavo partijų rinkinius, analizės ir pedagoginius tekstus — ir šios publikacijos stipriai pakeitė to meto supratimą apie atidarymus bei pozicinį žaidimą. Jo pavardė yra susijusi su keliais atidarymais ir varijacijomis, kurios iki šiol nešioja jo vardą (pvz., „Tarrascho gynyba“ prie Dama gambito / Dama gynimo sistemos).
Mačai dėl pasaulio titulo ir vėlesnė karjera
Nors Tarrašas buvo vienas stipriausių žaidėjų, užsiėmęs medicinos praktika ir asmeniniais reikalais jis kai kada nedrąsiai priimdavo profesinius šachmatų iššūkius. Ankstyvuoju laikotarpiu jis nekėlė iššūkio Šteinicui ir atmetė jaunojo Emanuelio Laskerio prašymą žaisti mačą. Tai pasirodė esanti klaida, nes Laskeris metė iššūkį Šteinicui ir laimėjo pasaulio šachmatų čempionatą. Vėliau, 1908 m., Tarrašas nesėkmingai metė iššūkį Laskeriui dėl pasaulio čempiono titulo.
Nors po 1908 m. jo forma kiek suprastėjo, Tarrašas dar daugelį metų aktyviai dalyvavo turnyruose. Vienas reikšmingų jo vėlesnių pasiekimų buvo patekimas į finalinį fondą stipriame 1914 m. Sankt Peterburgo turnyre, kuriame jis užėmė ketvirtąją vietą už Laskerio, Kapablankos ir Alechino.
Teorinis palikimas
Tarraschas paliko didelį mokomąjį ir teorinį paveldą: jo partijos, komentaruose išreikštos taisyklės ir įžvalgos dažnai cituojamos kaip pavyzdys klasikiniam, poziciniam žaidimui. Jis aiškiai formuluodavo atidarymų principus, dėstė idėjas apie figūrų aktyvumą ir pėstininkų struktūras, o jo tekstai ilgą laiką buvo privaloma medžiaga besimokantiems. Nors vėliau hipermodernistai kritikavo kai kurias jo dogmatiškas taisykles, Tarrašas išliko svarbiu šachmatų mokymo autoritetu.
Asmeninis gyvenimas ir mirtis
Tarrasas buvo gydytojas pagal išsilavinimą ir daug laiko skyrė praktikai bei šeimai. Asmeninėje plotmėje jį palietė ir Pirmasis pasaulinis karas — jis neteko sūnaus — o vėliau, kilus antisemitinėms nuotaikoms Vokietijoje, jo kilmė ir praeitis turėjo įtakos šeimos gyvenimui, nepaisant konversijos priekyje. Siegbertas Tarrašas mirė 1934 m. Miunchene; jo indėlis į šachmatų teoriją ir literatura gyvuoja iki šiol.
Poveikis: Tarrašas prisimenamas kaip talentingas žaidėjas, įtakingas rašytojas ir klasikinių šachmatų principų propaguotojas. Daugelis jo taisyklių ir partijų analizės tebėra nagrinėjamos šachmatų literatūroje ir mokymo programose.