Smegenų mirtis: kas tai yra, priežastys, diagnozė ir pasekmės

Smegenų mirtis: kas tai yra, priežastys, diagnozė ir pasekmės — supraskite simptomus, nustatymą ir poveikį gyvybės palaikymui. Sužinokite svarbiausius faktus.

Smegenų mirtis reiškia, kad smegenys nustojo veikti. Smegenų mirtis yra nuolatinė, jos neįmanoma išgydyti ar pakeisti. Joks gydymas negali padėti. Kai žmogaus smegenys yra mirusios, jokia smegenų dalis nevykdo jokios veiklos. Kiekviena smegenų dalis yra mirusi; į smegenis nepatenka deguonis, jokia smegenų dalis nevykdo elektrinio aktyvumo.

Smegenys valdo viską, ką turime daryti, kad išliktume gyvi. Pavyzdžiui, jos kontroliuoja kvėpavimą, kūno temperatūrą, širdies ritmą ir daugelį kitų svarbių dalykų. Kai žmogaus smegenys yra mirusios, jos negali kontroliuoti nė vieno iš šių dalykų. Mirusių smegenų žmogus negali pats kvėpuoti. Jis niekada negalės atsibusti ar suvokti, kas vyksta aplinkui.

Kartais smegenų mirtį patyrusių žmonių gyvybė palaikoma specialiais aparatais ir vaistais. Pavyzdžiui, gydytojai gali įkišti vamzdelį į žmogaus gerklę ir aparatu, vadinamu ventiliatoriumi, pumpuoti deguonį į plaučius. Nors šie aparatai gali kurį laiką palaikyti kitų žmogaus organų gyvybę, jie negali padėti smegenims pasveikti. Galiausiai nustos veikti ir kiti žmogaus organai.

Kas gali sukelti smegenų mirtį?

Pagrindinės priežastys:

• Sunki galvos trauma (pvz., po avarijos);
• Smegenų išeminis insultas ar masyvus kraujavimas į smegenis;
• Ilgalaikė deguonies trūkumo būsena (anoksija), pvz., po skendo ar sustojus širdžiai);
• Sunki infekcija, pvz., meningitas ar encefalitas, sukelianti negrįžtamą smegenų pažeidimą;
• Didelis intrakranijinis spaudimas ir smegenų išspaudimas (herniacija);
• Retais atvejais – labai didelis metabolinis sutrikimas ar nuodai, jei pašalinus juos smegenų funkcija negrįžta.

Kaip diagnozuojama smegenų mirtis?

Diagnozė nėra vienos vienkartinės procedūros sprendimas — tai griežtai reglamentuotas procesas, kurio tikslas yra įsitikinti, kad nėra grįžtamos smegenų veiklos priežasčių. Dažniausiai atliekami šie žingsniai:

• Prieš testus pašalinami veiksniai, galintys slopinti smegenų funkciją: hipotermija (per žema kūno temperatūra) turi būti normalizuota, nutrauktos ar įvertintos sedatyvios medžiagos ir analizuoti sunkūs metaboliniai sutrikimai;
• Neurologinis tyrimas: vertinamas sąmonės nebuvimas, reakcija į skausmą, drenai ir sumažėjusios arba neegzistuojančios smegenų kamieno refleksų reakcijos (pvz., vyzdžių reagavimas į šviesą, akių judesiai, gleivinės refleksai);
• Apnėjos (kvėpavimo sustojimo) testas: nustatoma, ar pacientas gali pats pradėti kvėpuoti esant padidėjusiam CO2 lygiui — jei kvėpavimo neatsiranda ir kiti kriterijai atitinka, tai rodo smegenų mirtį;
• Patvirtinamieji (konfirmuojantys) tyrimai, kai reikia arba kai klinikiniai kriterijai negali būti pilnai įvertinti: elektroencefalograma (EEG) – elektros aktyvumo nebuvimas; smegenų kraujotakos tyrimai (angiografija, SPECT, transkranijinis Dopleris) – kraujotakos į smegenis nebuvimas.

Kuo smegenų mirtis skiriasi nuo komos ar vegetacinės būsenos?

• Smegenų mirtis – pilnas ir negrįžtamas visos smegenų veiklos (įskaitant smegenų kamieną) nebuvimas. Teisiškai tai laikoma mirtimi.
• Koma – gili sąmonės netekimo būklė, tačiau gali egzistuoti tam tikri smegenų refleksai ar dalinė smegenų veikla. Kai kuriais atvejais koma yra grįžtama.
• Vegetacinė būsena – pacientas gali turėti mieguistumo ciklus ir išsaugotus kai kuriuos refleksus (pavyzdžiui, kvėpavimą), bet nėra sąmoningumo. Tai skiriasi nuo smegenų mirties, nes vegetacinėje būsenoje gali būti išlikusi smegenų kamieno funkcija.

Pasekmės ir gydymo galimybės

Smegenų mirtis reiškia, kad žmogus yra miręs. Kad ir kaip ilgai būtų palaikoma kraujotaka/kvėpavimas mechaninėmis priemonėmis, smegenų funkcijos nebus. Ventiliatoriai ir kiti aparatai gali trumpam išlaikyti organus gyvus, kas leidžia šeimai apsvarstyti praktinius arba etinius sprendimus, pvz., organų donorystę.

Organų donorystė

Asmenys, kuriems nustatyta smegenų mirtis, gali tapti organo donorais, jei tai sutinka jie patys prieš mirdami arba artimieji. Ventiliacija ir gydymas palaikant organų funkciją gali būti tęsiami tam, kad būtų išsaugota organų tinkamumas transplantacijai. Organų donorystė dažnai gelbsti kitų gyvybes, tačiau sprendimas ir procesas privalo atitikti įstatymus bei etikos principus.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Dažnose šalyse smegenų mirtis yra pripažįstama kaip legalios mirties kriterijus. Kiekvienoje šalyje gali būti savi reikalavimai diagnozei, dokumentacijai bei informavimui. Gydytojai privalo aiškiai ir jautriai paaiškinti šeimai, ką reiškia smegenų mirtis, ir suteikti laiko priimti sprendimus dėl gydymo nutraukimo ar donorystės.

Kas turi būti žinoma šeimai

• Mirties nustatymas remiamas griežtais moksliniais kriterijais ir paprastai reikalauja kelių specialistų patvirtinimo;
• Pacientas, kuriam nustatyta smegenų mirtis, negali jausti skausmo ar suvokti aplinkos;
• Šeima gali būti įtraukiama į sprendimų priėmimą dėl organų donorystės ir palaikymo nutraukimo — medikai paaiškina alternatyvas ir teisinius aspektus;
• Psichologinė parama dažnai reikalinga artimiesiems priimant sprendimus ir susidorojant su netektimi.

Santrauka

Smegenų mirtis yra galutinė ir negrįžtama visos smegenų veiklos pabaiga. Ji skiriasi nuo komos ar vegetacinės būsenos tuo, kad nėra jokios sąmonės ar smegenų kamieno funkcijos. Diagnozė yra griežtai reglamentuojama, paprastai apima neurologinį tyrimą ir, prireikus, papildomus instrumentinius tyrimus. Nors gyvybės palaikymo aparatai gali trumpam išlaikyti organų funkcijas, tai nekeičia fakto, kad pacientas yra miręs ir negrįžtamai prarado bet kokią galimybę atsibusti ar suvokti.

Jei turite daugiau klausimų apie diagostiką, teisinius reikalavimus ar organų donorystę, pasitarkite su gydytoju arba transplantacijos specialistu — jie pateiks konkrečią informaciją, atsižvelgdami į vietos teisės aktus ir medicinines procedūras.

Diagnozė

Gydytojai gali diagnozuoti smegenų mirtį apžiūrėję pacientą. Jie patikrina refleksus, kuriuos valdo smegenų kamienas, ir patikrina, ar žmogus gali pats kvėpuoti. Jei asmens smegenų mirtis, gydytojas nustatys:

• Asmuo neturi refleksų (pvz., jis neužspringsta, kai gydytojas paliečia jo gerklės užpakalinę dalį).
• Asmens mokinių dydis nesikeičia nei ryškioje šviesoje, nei tamsoje.
• Asmuo nejuda ir nereaguoja, kai gydytojas daro ką nors skausmingo (pvz., suspaudžia jo odą).
• Asmuo nebando pats kvėpuoti

Prieš diagnozuodami smegenų mirtį, gydytojai patikrina, ar nėra kitų problemų, kurios gali būti panašios į smegenų mirtį (pavyzdžiui, labai žema kūno temperatūra arba raminamųjų vaistų perdozavimas). Paprastai jie palaukia nuo šešių iki 24 valandų ir tik po to dar kartą patikrina, ar asmens smegenyse vis dar nėra veiklos požymių. Tada kviečiamas antras gydytojas, kuris atlieka tuos pačius tyrimus. Jei abu gydytojai sutinka, pacientui gali būti oficialiai diagnozuota "smegenų mirtis".

Skubi diagnozė

Kartais gydytojai naudoja kitus tyrimus, kuriais galima iš karto diagnozuoti smegenų mirtį. Šie tyrimai yra šie:

• EEG, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą. Mirusio žmogaus smegenyse nėra jokio elektrinio aktyvumo.
• Smegenų skenavimas, pavyzdžiui, kompiuterinė tomografija. Mirusio žmogaus smegenys yra be kraujo, kuris teka į smegenis.

Smegenys turi priversti vyzdžius keisti dydį reaguojant į šviesą. Jei mokiniai to nedaro, tai ženklas, kad smegenys veikia netinkamai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra smegenų mirtis?

K: Ar yra koks nors smegenų mirties gydymas?

K: Kas nutinka, kai žmogaus smegenys miršta?

K: Ką mūsų kūne valdo smegenys?

Klausimas: Ar mirusių smegenų žmogus gali pats kvėpuoti?

K: Ar smegenų mirtimi sergantis žmogus gali atsibusti arba suvokti aplinką?

K: Ar galima palaikyti smegenų mirtį patyrusio žmogaus gyvybę specialiais aparatais ir vaistais?

Paieška pagal raidę