Buru sala (Indonezija) – gyventojai, istorija ir Buru kalėjimas
Buru yra sala Indonezijos Maluku salyne (Rytų Indonezija). Sala išsiskiria kalnuotu vidumi, tropiniais miškais ir ilga pakrante su smėlio paplūdimiais bei žvejybos kaimeliais. Pagrindinis administracinis centras yra Namlea, o salos gyventojai gyvena tiek pakrantės, tiek vidinių slėnių gyvenvietėse.
Gyventojai ir kalbos
Maždaug trečdalis gyventojų - vietiniai gyventojai, daugiausia buru, taip pat lizelai, ambelau ir kajeliai. Be vietinių etninių grupių, saloje yra migrantų iš kitų Indonezijos regionų. Vietinės kalbos priklauso malukų kalbų šeimai; taip pat plačiai vartojama indoneziečių (bahasa Indonesia) kaip bendriems reikmes. Religija saloje yra mišri — vyrauja tiek krikščionybė, tiek islamas, o kai kuriose bendruomenėse išlieka tradicinės tikėjimo formos.
Istorija
Ilgą laiką Buru buvo įtraukta į Europos jūrų prekybos maršrutus dėl Malukų salų — prieskonių regiono. Nuo XVII a. salą kolonizavo Olandijos Rytų Indijos kompanija, o vėliau ji atsidūrė Nyderlandų karūnos valdžioje (XVIII–XX a.). 1942–1945 m. salą okupavo Japonijos kariuomenė. Po Antrojo pasaulinio karo ir Indonezijos nepriklausomybės kovų, 1950 m. Buru tapo nepriklausomos Indonezijos dalimi.
Buru kaip kalėjimas (XX a.)
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, prezidento Suharto Naujosios tvarkos (New Order) valdymo laikotarpiu, Buru buvo naudojama kaip tremties vieta ir kalėjimas, kuriame buvo laikomi tūkstančiai politinių kalinių — dažniausiai įtariami komunistų, kairieji aktyvistai ir disidentai. Šio laikotarpio kalėjimo sąlygos buvo labai sunkios: daug įkalintųjų kentėjo nuo perpildymo, priverstinio fizinio darbo ir apribotos teisės bendrauti su išorinėmis institucijomis.
Garsus indoneziečių rašytojas Pramoedya Ananta Toeras šiame kalėjime parašė didžiąją dalį savo romanų, tarp jų ir "Buru kvartetą". Jo kūryba iš dalies atsispindi kalinių kasdienybėje ir politinės tremties patirtyse. Vėliau šios represijos buvo plačiai kritikuojamos žmogaus teisių organizacijų ir istorikų.
Ekonomika ir gyvenimo būdas
- Žemės ūkis: daugelyje vietovių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis — ryžiai, sago, kokosai, prieskoninės kultūros (historiniuose kontekstuose svarbūs buvo gvazdikėliai ir kiti prieskoniai).
- Žvejyba: pakrantės bendruomenės užsiima tradicine žvejyba ir jūros gėrybių apdirbimu.
- Miškingos salos dalys suteikia galimybes medienos ir medžiagų gavimui, tačiau intensyvus kirtimas kelia aplinkosaugines problemas.
Aplinka ir biologinė įvairovė
Buru turi tropinių miškų, upių ir kalnų sistemų, kurios palaiko daug augalų ir gyvūnų rūšių. Salos biologinė įvairovė yra svarbi, ir kai kurios rūšys gali būti vietinės (endeminės). Dėl žmogaus veiklos — kirtimų, intensyvesnės žemdirbystės ir vietomis neatsakingo išteklių naudojimo — kyla grėsmė natūralioms buveinėms. Aplinkosauga ir tvarus išteklių valdymas yra aktualios temos regionui.
Kultūra ir paveldas
Vietinės bendruomenės saugo tradicinius amatus, muziką, šokius ir amatų tradicijas. Etninės grupės turi savo kalbines ir kultūrines savybes, kurios prisideda prie salos įvairovės. Be to, istorinis Buru kalėjimo palikimas ir Pramoedya kūryba yra svarbi dalis salos šiuolaikinio kultūrinio identiteto.
Turizmas ir prieinamumas
Buru nėra masinio turizmo kryptis — sala yra gana atoki ir retai lankoma tarptautinių turistų. Visgi ji traukia keliautojus, ieškančius neatrastų vietų: potyriams gamtoje, nardymui, paplūdimiams ir kultūros pažinimui. Prieinamumas dažniausiai vyksta keliais iš didesnių regioninių centrų (pvz., Ambon), jūrų transportu arba regioniniais reisais. Infrastruktūra saloje gali būti ribota, todėl kelionė reikalauja planavimo ir prisitaikymo prie vietinių sąlygų.
Šiuolaikinės problemos ir perspektyvos
Saloje svarbios temos — tvarus vystymasis, aplinkos apsauga, vietos gyventojų teisės ir atmintis apie politinę tremtį. Vietos bendruomenėms ir valdžios institucijoms aktualios užduotys apima ekonomikos diversifikavimą, geresnę infrastruktūrą bei kultūrinio ir gamtinio paveldo apsaugą.
Trumpai tariant, Buru — tai sala su turtingu istoriniu fonu, įvairiomis kultūromis ir daug potencialo gamtos bei kultūros turizmui, tačiau susidurianti su iššūkiais dėl praeities represijų atminimo ir dabartinių aplinkos bei plėtros klausimų.
Geografija ir geologija
Buru sala yra tarp dviejų Ramiojo vandenyno jūrų - Seramo jūros (indonezietiškai Laut Seram) šiaurėje ir Bandos jūros (indonezietiškai Laut Banda) pietuose ir vakaruose. Į rytus yra Manipos sąsiauris (indonez. Selat Manipa), toliau - Seramo sala (indonez. Pulau Seram). Buru plotas - 9 505 km2 (3 670 kv. mylių). Buru yra trečios pagal dydį Maluku salos.
Buru yra ovalo formos. Jo ilgis iš rytų į vakarus - apie 130 km, o iš šiaurės į pietus - 90 km. Aukščiausia salos vieta (2700 m) yra Kapalatmados kalno viršūnė. Sala daugiausia kalnuota, ypač centrinėje ir vakarinėje dalyse. Didžiąją salos dalį dengia tropiniai atogrąžų miškai.
Kajelio įlanka netoli Namlea 1949 m.
Kayeli įlanka
Augalai ir gyvūnai
Buru yra tarp Australijos ir Azijos. Jo augalai ir gyvūnai yra unikalūs.
Buru raketinė uodega yra salos endemitas
Administracinis padalinys
Sala priklauso Indonezijos Maluku provincijai (indonez. Propinsi Maluku). Ji suskirstyta į Buru regenciją (indonez. Kabupaten Buru) ir Pietų Buru regenciją (indonez. Kabupaten Buru Selatan).
Gyventojų skaičius
2010 m. surašymo duomenimis, Buru administruojamose salose gyveno 161 828 žmonės, o 2015 m. tarpinio surašymo duomenimis - 186 779 žmonės. Apie 68,3 % jų gyvena šiaurinėje regencijoje, o 31,7 % - pietinėje;
Istorija
Ikikolonijinis laikotarpis
Vienas pirmųjų Buru paminėjimų yra 1365 m. Nagarakretagamoje. Tai senąja javiečių kalba parašyta Majapahit karalystės valdovo Hayam Wuruk laidotuvių kalba.
XVI-XVII a. į Buru pretendavo Ternatės salos valdovai ir portugalai. Tačiau nė viena tauta salos nekontroliavo. Jie lankėsi joje tik prekybos tikslais. Makasaro gyventojai iš Sulavesio salos pastatė Buru įtvirtinimus. Makasarai privertė vietinius gyventojus auginti vertingus prieskonius, pavyzdžiui, gvazdikėlius.
Kolonijinis laikotarpis
Tiek makasarai, tiek Olandijos Rytų Indijos kompanija norėjo gauti prieskonių Malajų salyno rytuose. Jie kariavo. 1648 m. olandai išstūmė Makasarus iš Buru. Olandai naikino ūkius ir pastatus, nes negalėjo pasilikti Buru ir bijojo, kad makasarai gali sugrįžti. 1658 m. jie grįžo su keturiomis patrankomis ir 24 kareivių štabu į pietinę Kajelio įlankos pakrantę. Jie pastatė nuolatinę gyvenvietę ir tvirtovę. Olandai privertė apie 2 000 vietinių salos gyventojų persikelti į Kajelio įlanką. Daugelis jų buvo kilmingieji. Olandai norėjo kontroliuoti vietos gyventojus ir priversti juos dirbti gvazdikų laukuose. Šie vietiniai Kayeli žmonės tapo svarbiais vadovais.
Olandų Rytų Indijos kompanija baigė veiklą XVIII a. pradžioje. Visa jos žemė Malajų salyne tapo Nyderlandų karūnos nuosavybe. Buru buvo suskirstytas į regentijas. Vietiniai valdovai, vadinami radžomis, kontroliavo olandams priklausančias regentijas. Visi radžos buvo Kayeli genčių didikai.
Kajelių dominavimo mažėjimas prasidėjo XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje, kai Leliali, Wae Sama ir Fogi klanų lyderiai perkėlė nemažą dalį savo etninių grupių į pradines gyvenvietes; XX a. pradžioje prie jų prisijungė Tagalisa. Iki to laiko daugelis kitų iš pradinių 13 Kayeli kaimų buvo apleisti arba praradę savo rajas. Maždaug iki 1910 m. Kayeli klanas beveik prarado vadovaujantį vaidmenį.
Pereinamieji 1942-1950 m.
Nuo 1942 m. pavasario iki 1945 m. vasaros Japonijos kariuomenė kontroliavo visą Olandijos Rytų Indiją, įskaitant Buru. Salą bombardavo sąjungininkų lėktuvai. Jie atakavo Namlea oro uostą.
Japonijai pralaimėjus karą, salos kontrolė vėl atiteko Nyderlandams. 1946 m. gruodį Buru kartu su kitomis Maluku salomis, Sulavesio ir Mažųjų Sundų salomis buvo įtrauktas į iš dalies nepriklausomą Rytų Indonezijos valstybę. Ją įsteigė Nyderlandų vyriausybė. Jie planavo leisti savo Rytų Indijai pamažu tapti priklausoma valstybe. 1949 m. gruodžio mėn. rytinė Indonezija prisijungė prie Indonezijos Respublikos.
1950 m. balandį Buru, Ambonas, Seramas ir kelios mažesnės aplinkinės salos įkūrė nepriklausomą Pietų Molukų respubliką. Jos pažadėjo palaikyti glaudžius politinius ryšius su Nyderlandais. Indonezijos Respublika bandė absorbuoti RMS kalbėdamasi. Tačiau tai nepavyko. Todėl 1950 m. liepos mėn. prasidėjo šešis mėnesius trukęs Indonezijos Respublikos karas. 1950 m. gruodį Indonezijos Respublika kontroliavo Buru ir jis tapo Indonezijos Respublikos dalimi.
Indonezijos dalis
1950-1965 m. naujoji vyriausybė siekė, kad Buru taptų Indonezijos dalimi. XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, generolo Suharto karinio režimo metu, Buru tapo pagrindiniu kalėjimu. Dauguma kalinių buvo komunistai ir kiti kairiųjų pažiūrų atstovai bei intelektualai. Dauguma Buru stovyklų buvo uždarytos 1980 m. Kalėjimuose kalėjo daugiau kaip 12 000 žmonių. Mažiausiai keli šimtai jų mirė arba buvo nužudyti.
Vienas iš kalinių buvo indoneziečių rašytojas Pramoedya Ananta Toer. Jis kalėjo 14 metų (1965-1979 m.). Ten jis parašė daugelį savo romanų, įskaitant didžiąją dalį "Buru kvarteto". Iki 1975 m. Toerui nebuvo leidžiama rašyti pieštuku ar popieriumi. Jis atmintinai mokėjo savo romanus ir pasakodavo juos kameros draugams. Jie padėjo jam įsiminti istorijas.
Gvazdikėliai - prieskonis, vaidinęs svarbų vaidmenį Buru istorijoje
Gvazdikėlių medis
Olandų tvirtovės liekanos Kajelio įlankoje.
Transportas
Buru su kitomis Indonezijos dalimis jungia jūra. Jis turi du pagrindinius uostus Namlea ir Namrole. Namlea karinis aerodromas (kilimo ir tūpimo takas 750 m) naudojamas oro transportui. Didžioji dalis vietinio transporto važinėja keliais.
Tradicinis darbas ir kultūra
Tradiciškai darbas ir kultūra kaimuose keitėsi priklausomai nuo metų laikų, o žmonės judėjo paskui darbą ir maistą. Vyrai medžiojo laukines kiaules, vadinamas Buru babirusa, elnius ir oposumus. Moterys rinko laukines daržoves. Vakarinio musono metu (nuo lapkričio iki balandžio mėn.) laukuose kartu dirbo ir vyrai, ir moterys. Dirvožemis saloje nebuvo geras, todėl kartais kaimai persikeldavo į naujesnį, geresnį dirvožemį. Kartais po kokių 20 metų, kai žmonės naudojosi vienu žemės sklypu, persikeldavo visas kaimas. Dauguma gyvenviečių buvo nedidelės.
Tradiciniai buru drabužiai panašūs į daugelio kitų Indonezijos tautų drabužius. Vyrai dėvi sarongus ir ilgas tunikas. Moterys taip pat dėvi sarongus, bet trumpesnį švarką. Skirtingų salos genčių drabužių spalvos skiriasi.
Tradicinis XX a. pradžios Buru namas
Lisela vyrai kaime, XX a. pradžia.
Moksliniai tyrimai
Indonezijos ir užsienio mokslininkai tyrinėja ypatingą salos augalų ir gyvūnų gyvenimą. Tačiau originalūs pakrantės augalai ir didžioji dalis kalnų miškų buvo iškirsti arba sunaikinti ūkininkavimo tikslais. Kalnuose išlikę tik du dideli atogrąžų miškų plotai. Tai saugomos teritorijos, vadinamos Gunung Kapalat Mada (1380 km2 ) ir Waeapo (50 km ). 2
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Buru?
A: Buru yra sala Indonezijoje.
K: Kas yra vietiniai Buru gyventojai?
A: Buru vietiniai gyventojai daugiausia yra buru, taip pat lisela, ambelau ir kajeli žmonės.
K: Kas 1658-1942 m. kolonizavo Buru?
A: 1658-1942 m. Buru buvo kolonizuotas Olandijos Rytų Indijos kompanijos, o vėliau - Nyderlandų Karūnos.
K: Kas kontroliavo salą Antrojo pasaulinio karo metais?
A: Antrojo pasaulinio karo metais salą kontroliavo Japonijos kariuomenė.
K: Kada sala tapo nepriklausomos Indonezijos dalimi?
A: 1950 m. sala tapo nepriklausomos Indonezijos dalimi.
K: Kas nutiko Buru 1960-1970 m. prezidento Suharto Naujosios tvarkos valdymo laikotarpiu? A: 1960-1970 m., kai prezidentas Suharto valdė Naująją tvarką, Buru buvo kalėjimas tūkstančiams politinių kalinių.
K: Kuris garsus Indonezijos rašytojas parašė didžiąją dalį savo romanų kalėdamas šioje saloje? A: Garsus Indonezijos rašytojas Pramoedya Ananta Toer didžiąją dalį savo romanų, įskaitant "Buru kvartetą", parašė kalėdamas šioje saloje.
