Pramoedya Ananta Toer

Ankstyvieji metai

Pramoedya gimė 1925 m. vasario 6 d. Bloroje, centrinėje Javos dalyje, kuri tuo metu priklausė Olandijos Rytų Indijai. Jis buvo vyriausias sūnus šeimoje. Pramoedya tėvas buvo mokytojas. Jo tėvas taip pat buvo aktyvus Boedi Oetomo (pirmosios Indonezijoje pripažintos vietinių gyventojų nacionalinės organizacijos) narys. Pramoedya motina prekiavo ryžiais. Jo senelis iš motinos pusės atliko piligriminę kelionę į Meką. Kaip rašoma jo pusiau autobiografiniame apsakymų rinkinyje "Cerita Dari Blora", iš pradžių jo vardas buvo Pramoedya Ananta Mastoer. Tačiau jis manė, kad pavardė Mastoer yra pernelyg aristokratiška. Javanietiškas priešdėlis "Mas" reiškia aukštesnio rango žmogų kilmingoje šeimoje. Taigi jis pašalino "Mas" ir pasiliko Toer kaip savo pavardę. Pramoedya mokėsi Surabajos radijo profesinėje mokykloje, tačiau ją buvo ką tik baigęs, kai 1942 m. Japonija įsiveržė į Surabają.

Antrojo pasaulinio karo metais Draomedija iš pradžių rėmė Japonijos imperatoriškąsias okupacines pajėgas. Jis manė, kad japonai yra blogi, bet geresni už olandus. Jis dirbo mašinistu japonų laikraštyje Džakartoje. Tačiau karui įsibėgėjus indoneziečiai pasipriešino žiauriam japonų kariuomenės elgesiui ir karo metu taikomam racionui. Sukarno ištikimos nacionalistų pajėgos perėjo prie ateinančių sąjungininkų, kovojančių prieš Japoniją. Pramoedya taip pat pasielgė.

1945 m. rugpjūčio 17 d., kai Indoneziją pasiekė žinia apie sąjungininkų pergalę prieš Japoniją, Sukarno paskelbė Indonezijos nepriklausomybę. Taip prasidėjo Indonezijos nacionalinė revoliucija prieš britus ir olandus. Šiame kare Pramoedya prisijungė prie sukarintos grupės Karawange, Kranji (Vakarų Javoje). Jis buvo išsiųstas į Džakartą. Džakartoje jis rašė apsakymus ir knygas bei propagandą nacionalistų labui. Nuo 1947 m. iki 1949 m., kai Nyderlandai pripažino Indonezijos nepriklausomybę, olandai jį uždarė į Bukit Duri kalėjimą Džakartoje. Būdamas kalėjime jis parašė savo pirmąjį didelį romaną "Bėglys".

Reikšmė Indonezijai tapus nepriklausoma

Pirmaisiais metais po to, kai Indonezija tapo nepriklausoma, Pramoedya rašė istorijas apie naujosios valstybės problemas. Jis taip pat rašė pusiau autobiografinius kūrinius, paremtus savo prisiminimais apie Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau pagal kultūrinių mainų programą išvyko gyventi į Nyderlandus. Vėliau jis dalyvavo dar keliuose kultūriniuose mainuose, įskaitant keliones į Sovietų Sąjungą ir Kinijos Liaudies Respubliką.

Indonezijoje Pramoedya pelnė literatūros ir visuomenės kritiko reputaciją. Jis prisijungė prie kairiosios pakraipos rašytojų grupės "Lekra", rašė laikraščiuose ir literatūros žurnaluose. Jo rašymo stilius tapo politiškesnis. Vienas iš pavyzdžių - jo apsakymas "Korupcija" (Korupsi). Tai istorija apie valstybės tarnautoją, kuris patenka į korupcijos pinkles. Tai sukėlė jam problemų su Sukarno vyriausybe.

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Pramoedya pradėjo dėstyti literatūros istoriją Universitas Res Publica. Šis universitetas buvo politiškai kairiųjų pažiūrų. Ruošdamas pamokas jis ėmė suvokti, kad idėjas apie indoneziečių kalbą ir literatūrą iškreipė olandų kolonijinė valdžia. Jis ieškojo medžiagos, kurią ignoravo kolonijinės švietimo institucijos ir nepriklausomybę atgavę indoneziečiai.

Pramoedya kurį laiką praleido Kinijoje, todėl Indonezijos kinams jautė gerus jausmus. Po nepriklausomybės atgavimo Indonezijoje tai buvo neįprasta. Indonezijos vyriausybė buvo priėmusi daug įstatymų, ribojančių Indonezijos kinų laisvę, o etniniai malajų ar Javos gyventojai dažnai diskriminuodavo Indonezijos kinus. Pramoedya paskelbė seriją laiškų išgalvotam kinų korespondentui, kuriuose aptarė Indonezijos kinų istoriją, pavadintą "Hoakiau di Indonesia" ("Užjūrio kinų istorija Indonezijoje"). Jis kritikavo vyriausybę už tai, kad ji pernelyg orientuojasi į Javą ir yra nejautri kitų Indonezijos regionų ir tautų poreikiams bei troškimams. Dėl to jis buvo suimtas Indonezijos kariuomenės ir devynis mėnesius kalintas Cipinango kalėjime.

Įkalinimas valdant Suharto

1965 m. spalio mėn. perversmo metu kariuomenė perėmė valdžią, pateikusi melagingą pareiškimą, kad kelių aukšto rango generolų nužudymą organizavo Indonezijos komunistų partija. Tai buvo Suharto naujosios tvarkos pradžia. Ši vyriausybė buvo griežtai antikomunistinė. Pramoedya vadovavo su Indonezijos komunistų partija susijusiai literatūrinei grupei "Liaudies kultūros organizacija". Todėl Naujosios tvarkos režimas jį vadino komunistu ir valstybės priešu. Per 1965-1966 m. vykusį žiaurų antikomunistinį valymą Suharto vyriausybė suėmė, sumušė ir įkalino Pramoedya. Jis buvo paskelbtas politiniu kaliniu. Jo knygos buvo uždraustos, o jis be teismo buvo įkalintas iš pradžių Nusa Kambangane prie pietinės Javos pakrantės, o vėliau - Indonezijos salyno rytinėse salose esančioje Buru pataisos kolonijoje. .

Kalint Buru saloje jam buvo uždrausta rašyti. Tačiau jis sukūrė garsiausią savo kūrinių ciklą - "Buru kvartetą". Tai keturių istorinių grožinių romanų serija, pasakojanti apie Indonezijos nacionalizmo raidą. Knygos iš dalies paremtos jo paties vaikystėje patirtais išgyvenimais. Knygų pavadinimai anglų kalba yra šie: Jų pavadinimai: This Earth of Mankind, Child of All Nations, Footsteps ir House of Glass. Pagrindinis serijos veikėjas vardu Minke. Jis yra nepilnametis Javos karališkosios šeimos atstovas. Veikėjas panašus į indoneziečių žurnalistą Tirto Adhi Surjo. Jis aktyviai dalyvavo nacionalistiniame judėjime.

Kvartete yra stiprių indoneziečių ir kinų tautybės moterų personažų. Knygose atskleidžiama, kaip sunkiai šiems žmonėms teko gyventi kolonijinėje valdžioje. Jie patyrė rasistinę diskriminaciją ir išpuolius. Jos kovojo už asmeninę ir nacionalinę politinę nepriklausomybę. Šios knygos būdingos daugeliui Pramoedya knygų. Jose pasakojamos asmeninės istorijos ir dėmesys sutelkiamas į asmenis, atsidūrusius tautos istorijos judėjimuose.

Prieš patekdamas į Buru kalėjimo stovyklą, Pramoedya atliko knygų tyrimą. Kai jis buvo suimtas, jo biblioteka buvo sudeginta, o didžioji dalis jo kolekcijos ir ankstyvųjų raštų buvo prarasta. Kalėjimo kolonijoje Buru saloje jam nebuvo leista turėti net pieštuko. Pramoedya manė, kad jam kada nors pavyks parašyti romanus ant popieriaus. Jis pasakodavo romanų istorijas savo bendrakeleiviams kaliniams. Kiti kaliniai išklausydavo istorijas, tada jam padėdavo. Jie dirbo papildomą darbą, kad Pramoedya nereikėtų tiek daug dirbti. Galiausiai jis galėjo užrašyti romanus. Galutinis knygų pavadinimas - "Buru kvartetas" - kilo iš kalėjimo, kuriame jis jas sukūrė. Jos buvo surinktos ir išleistos anglų kalba. Jas išvertė Maxwellas Lane'as. Jos taip pat išleistos daugeliu kitų kalbų. Iki 2005 m. jos buvo išleistos 33 kalbomis (BIWP). Daugelis žmonių už Indonezijos ribų mano, kad tai buvo puikios knygos. Jos pelnė daugybę apdovanojimų. Tačiau Indonezijos vyriausybė uždraudė jas leisti Indonezijoje. Taigi vieno garsiausių Indonezijos literatūros kūrinių beveik negalėjo rasti šalies gyventojai, apie kurių istoriją jame rašoma. Užsienyje gyvenantys indoneziečiai skenuodavo kopijas ir dalydavosi jomis internete su šalies gyventojais.

Pramoedya savo darbuose apie kolonijinę Indoneziją pripažino islamo, kaip liaudies pasipriešinimo olandams priemonės, svarbą. Jo kūriniai nėra apie religiją ir juose nėra aiškių religinių temų. Jis priešinosi žmonėms, kurie naudojo religiją tam, kad kontroliuotų žmonių mąstymą. Kartais jis neigiamai rašė apie religingus pamaldžiuosius.

Buru tpc 1967 m.


Romanas: Bumi Manusia (This Earth of Mankind) Pirmoji Buru kvarteto knyga.

Išleistas iš kalėjimo ir vėliau rašantis

1979 m. Pramoedya buvo paleistas iš kalėjimo. Tačiau iki 1992 m. jam vis dar buvo taikomas namų areštas Džakartoje. Per tą laiką jis išleido "Mergaitę iš pakrantės" - dar vieną pusiau grožinį romaną, paremtą jo paties močiutės patirtimi (šio kūrinio 2 ir 3 tomai buvo sunaikinti kartu su jo biblioteka 1965 m.). Jis taip pat parašė Nyanyi Sunyi Seorang Bisu (1995 m.); A Mute's Soliloquy, autobiografiją, paremtą laiškais, kuriuos rašė savo dukrai iš kalėjimo Buru, bet kurių nebuvo leista išsiųsti, ir Arus Balik (1995 m.).

Jis parašė daugybę skilčių ir trumpų straipsnių, kuriuose kritikavo Indonezijos vyriausybę. Parašė knygą "Perawan Remaja dalam Cengkeraman Militer" ("Jaunos mergelės kariškių gniaužtuose") - dokumentinį filmą, kuriame aprašoma sunki Javos moterų, kurios japonų okupacijos metais buvo priverstos tapti paguodos moterimis, o vėliau patyrė Indonezijos visuomenės priespaudą, padėtis. Japonų kariuomenė šias moteris išvežė į Buru salą. Japonai jas prievartavo ir seksualiai išnaudojo. Daugelis jų liko ten, užuot grįžusios į Javą. Kiti politiniai kaliniai Buru saloje kartu su Pramoedya galėjo susitikti su kai kuriomis iš šių moterų. Jie papasakojo moterų istorijas Pramoedya. XX a. septintajame dešimtmetyje jis jas užrašė pasakojimo forma. Tai buvo 2001 m. išleistos knygos pradžia.

2006 m. balandžio 27 d. Pramoedya buvo paguldytas į ligoninę dėl diabeto ir širdies ligos komplikacijų. Jis taip pat daug rūkė "Kretek" (gvazdikėlių) cigaretes ir daugelį metų kalėjime patyrė prievartą. Pramoedya buvo giriamas už savo kūrybą ir pelnė daugybę apdovanojimų. Daugelis manė, kad jis buvo geriausias kandidatas į Nobelio literatūros premiją iš Indonezijos ir Pietryčių Azijos.

Pramoedya savo darbuose apie Indoneziją nagrinėja tarptautines ir regionines sroves, kurias sukėlė politiniai istorijos įvykiai, ir tai, kaip šie įvykiai persmelkė jo tėvynę ir paveikė jos žmones. Pramoedya taip pat dalijasi asmenine sunkumų ir sulaikymo istorija dėl savo saviraiškos pastangų ir politinių rašinių aspektų, kovojo su savo tautos lyderių cenzūra.

Pramoedya dešimtajame dešimtmetyje


Pramoedya kapas Karet Bivak kapinėse, Džakarta

Apdovanojimai

• 1988 m. PEN / Barbaros Goldsmith "Laisvės rašyti" apdovanojimas.
• 1989 m. "The Fund for Free Expression" apdovanojimas, Niujorkas, JAV.
• 1992 m. Anglijos P.E.N. centro apdovanojimas, Didžioji Britanija.
• 1992 m. Stichting Wertheim apdovanojimas, Nyderlandai.
• 1995 m. Ramono Magsaysay apdovanojimas už žurnalistiką, literatūrą ir kūrybinį komunikacijos meną.
• 1999 m. Mičigano universiteto garbės daktaras.
• 1999 m. Kalifornijos universiteto Berklyje kanclerio apdovanojimas.
• 2000 m. Prancūzijos Respublikos Meno ir literatūros ordino kavalierius.
• 2000 m. 11-oji Fukuokos Azijos kultūros premija.
• 2004 m. Norvegijos rašytojų sąjungos apdovanojimas už indėlį į pasaulio literatūrą ir nuolatinę kovą už teisę į žodžio laisvę.
• 2004 m. Pablo Nerudos apdovanojimas, Čilė
• 2005 m. "Prospect" atlikta pasaulio intelektualų apklausa.

Pagrindiniai darbai