Flandrijos grafai: istorija, valdovai ir grafystės likimas (IX–1795)
Flandrijos grafas buvo Flandrijos grafystės valdovas arba vadovas nuo IX a. iki 1795 m. Prancūzijos revoliucijos laikų ir Napoleono kareinių pertvarkymų. Pirmasis oficialiai pripažintas grafas buvo Balduinas I "Geležinė ranka", kuris apie 862 m. sukūrė palikuoniams paveldimą valdžią ir taip padėjo pagrindus vėlesnei grafystės raidai. Ankstyvieji Flandrijos grafai, plėsdami savo sienas ir tvirtindami vietinę valdžią, sugebėjo išlaikyti didelę savarankiškumą ir apsaugoti teritoriją nuo vikingų ir kitų užpuolikų.
Istorijos apžvalga
Flandrijos grafystė susiformavo IX a., kai vakarinės Frankų imperijos pakraščiuose išaugo stipri vietinė valdžia. Per viduramžius grafystė pamažu stiprėjo – jos pakraščių miestai, tokie kaip Brugge (Bruges), Gentas (Ghent) ir Ypres, tapo svarbiais prekybos ir audimo centrais. Dėl miesto ekonomikos ir geografinio pajūrio bei upių tinklo Flandrija greitai virto viena iš ekonomiškai svarbiausių Šiaurės Europos sričių.
Žymūs valdovai ir dinastijos
- Balduinas I "Geležinė ranka" – įkūrėjas, užtikrinęs dinastijos paveldimumą.
- Arnulfas I "Didysis" (Arnulf I) – konsolidavo valdžią, plėtė teritorijas ir kovėsi su vikingais.
- Vėlesnės kartos Balduinai ir kiti Flandrijos grafai palaikė ryšius su Prancūzijos ir Anglijos valdovais, dažnai būdami tiek jų vasalais, tiek savarankiškais politikos žaidėjais.
- XIII–XIV a. Flandrijoje vyko dinastinės kaitos: atsirado Dampierų (Dampierre) giminė, kilusios prieštaros tarp įvairių pretendentų lėmė paveldėjimo kovas.
- 1369 m. Flandrija pateko į Burgundijos kunigaikštynių įtaką – per santuokas ji tapo Burgundijos valdų dalimi, o vėliau per Marytės (Margaret) paveldėjimą atsidūrė Habsburgų valdžioje.
- Pranciškus II paminimas kaip vėlyvas valdovas, tačiau faktinė grafystės politinė nepriklausomybė nutrūko gerokai anksčiau, kai teritorija pateko į didžiųjų Europos dinastijų rankas.
Politinis statusas, miestai ir konfliktai
Flandrijos grafai dažnai balansavo tarp Prancūzijos karaliaus įtakos ir savarankiškos politikos. Miestai, ypač Gentas ir Brugge, turėjo didelius ekonominius interesus ir dažnai siekė savivaldos – tai kartais vedė prie konfliktų su grafais. Dėl glaudžių prekybinių ryšių su Anglija (ypač vilnos importo) Flandrija buvo įtraukta į platesnius tarptautinius konfliktus tarp Prancūzijos ir Anglijos.
Ekonomika ir visuomenė
Viduramžių Flandrija garsėjo audinių pramone – miestų cechai, prekybos tinklai ir tarptautiniai turgūs užtikrino dideles pajamas. Miestiečiai, prekybininkai ir amatininkai įgijo reikšmingą socialinę ir politinę įtaką, o jų interesai kartais stojo prieš grafų siekius centralizuoti valdžią. Grafų interesai medžioklėje ir miškininkystėje (dėl kuruojamų medžioklės plotų) lėmė, kad kai kurie valdovai buvo vadinami miškininkais ar medžioklės globėjais.
Grafystės likimas (XV–XVIII a.)
Per XIV–XV a. Flandrija palaipsniui įsiliejo į Burgundijos Valdų sąrangą, o vėliau po M. I ir Marijos santuokos tapo Habsburgų turtu. Nuo XVI a. Flandrija atsidūrė Ispanijos Habsburgų valdose, o XVIII a. po įvairių karų ir sutarčių – Austrijos Habsburgų (Austrian Netherlands) administracijoje. Galutinį posūkį atnešė XVIII–XIX a. permainos: po Napoleono karų žemėlapis kito, o pačios grafystės institucijos prarado prasmę.
Nutrūkimas kaip politinė vienetė
Po 1795 m. Flandrijos grafystė kaip atskira politinė struktūra iš esmės nutrūko: Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono reformos panaikino senąsias feodales institutas, o teritorijos buvo įjungtos į administracinius padalinius pagal naują prancūzišką modelį. Vėliau šios žemės tapo dalimi Jungtinių Nyderlandų ir galiausiai – XIX a. formuojantis Belgijai. Nuo tada „Flandrijos grafas“ liko istorine titulu ar genealogijos objektu, bet ne suvereniu politiniu valdovu.
Flandrijos grafystės istorija iliustruoja, kaip vietinė valdžia, prekybos ir miestų stiprėjimas, bei tarptautinės santuokos ir karo potvarkiai formavo Vakarų Europos politinį žemėlapį nuo IX iki XVIII a.
Flandrijos grafų sąrašas
1-ieji Flandrijos rūmai
- Balduinas I Geležinis ginklas (863-879), vedęs Karolio Baltojo dukterį Juditą.
- Balduinas II Baltasis (879-918), Balduino I ir Juditos sūnus
- Arnulfas I Didysis (918-964), Balduino II sūnus, kartu su:
- Balduinas III (958-962), Arnulfo I sūnus
- Arnulfas II (964-988), Balduino III sūnus
- Balduinas IV Barzdotasis (988-1037), Arnulfo II sūnus
- Balduinas V de Lilis (1037-1067), Balduino IV sūnus
- Balduinas VI (1067-1070), Balduino V sūnus, Hainauto grafas
- Arnulfas III (1070-1071), Balduino VI sūnus, Hainauto grafas
- Robertas I Fryzas (1071-1093), Balduino V sūnus
- Robertas II (1093-1111), Roberto I sūnus
- Balduinas VII Hapkinas (1111-1119), Roberto II sūnus
Estridsenų namai
- Karolis I Gerasis (1119-1127), Balduino VII pusbrolis, jo paskirtas
Normandijos namai
- Vilhelmas I Klitas (1127-1128), Balduino V anūkas, paskirtas Prancūzijos Liudviko VI
Elzaso arba Meco rūmai
- Teodorikas (1128-1168 m.), Roberto I anūkas, kurį pripažino Prancūzijos Liudvikas VI
- Pilypas I (1168-1191), Teodoriko sūnus
- Margaretė I (1191-1194), Teodoriko duktė,
- kartu su savo vyru Balduinu iš Hainauto
2. Flandrijos rūmai
- Balduinas VIII (1191-1194), Margaretos I vyras, Balduino VI tėvoninis anūkas, taip pat Hainauto grafas
- Balduinas IX (1194-1205), Balduino VIII sūnus, taip pat lotynų Konstantinopolio imperatorius
- Joana I (1205-1244), Balduino IX duktė, kartu su
- Ferdinandas (1212-1233)
- Tomas (1237-1244)
- Margaret II (1244-1278), Joanos sesuo, ištekėjusi už Burchardo IV iš Avesneso, o paskui už Vilhelmo iš Dampierre.
- kartu su savo sūnumis iš antrosios santuokos, Vilhelmu III Dampjeriečiu (1247-1251) ir Gajumi Dampjeriečiu (1251-1305)
1244 m. Flandrijos ir Hainauto grafystes Flandrijos ir Hainauto įpėdinystės kare į Flandrijos ir Hainauto grafystes pretendavo Margaretos II sūnūs, pusbroliai Jonas I iš Avesneso ir Vilhelmas III iš Dampierre'o. 1246 m. Prancūzijos karalius Liudvikas IX suteikė Flandriją Vilhelmui.
Dampjerų rūmai
- Vilhelmas I (1247-1251), Margaretos II ir Vilhelmo II iš Dampierre sūnus
- Gajus I (1251-1305), Margaretos II ir Vilhelmo II iš Dampierre sūnus, taip pat Namūro grafas
- Robertas III ("Flandrijos liūtas") (1305-1322), Guy sūnus
- Liudvikas I (1322-1346), Roberto III anūkas
- Liudvikas II (1346-1384), Liudviko I sūnus
- Margarita III (1384-1405), Liudviko II duktė,
- kartu su savo vyru Pilypu II
Burgundijos namai
- Jonas Nenuorama (1405-1419), Margaretos III ir Pilypo II Burgundijos sūnus
- Pilypas III Gerasis (1419-1467), Jono sūnus
- Karolis II Drąsusis (1467-1477), Pilypo Gerojo sūnus
- Marija Turtingoji (1477-1482), Karolio Drąsiojo duktė, kartu su vyru Maksimilijonu I, Šventosios Romos imperijos imperatoriumi
Habsburgų rūmai
- Pilypas IV Gražuolis (1482-1506), Marijos ir Maksimiliano sūnus
- Karolis III (1506-1555), Pilypo sūnus, taip pat Šventosios Romos imperatorius (kaip Karolis V) ir Ispanijos karalius (kaip Karolis I)
Karolis V 1549 m. paskelbė Pragmatinę sankciją, kuria Flandrija ir kitos Žemutinių žemių lordijos buvo sujungtos į asmeninę uniją. Kai Habsburgų imperiją pasidalijo Karolio V įpėdiniai, Žemutinės žemės, įskaitant Flandriją, atiteko Ispanijos Pilypui II iš Ispanijos Habsburgų rūmų šakos.
- Pilypas V (1555-1598), Karolio III sūnus, taip pat Ispanijos karalius kaip Pilypas II
- Izabelė Klara Eugenija (1598-1621), Pilypo II duktė,
- kartu su vyru Albertu, Austrijos erchercogu)
- Pilypas VI (1621-1665), Pilypo III anūkas, taip pat Ispanijos karalius kaip Pilypas IV
- Karolis IV (1665-1700), Pilypo IV sūnus, taip pat Ispanijos karalius kaip Karolis II
- Pilypas VII (Burbonų rūmai) (1700-1706), Pilypo IV anūkas
1706-1714 m. per Ispanijos įpėdinystės karą į Flandriją įsiveržė anglai ir olandai. Į šį leno kraštą pretendavo Habsburgų ir Burbonų rūmai. 1713 m. Utrechto sutartimi buvo išspręstas paveldėjimo klausimas ir Flandrijos grafystė atiteko Habsburgų rūmų Austrijos atšakai.
- Karolis V (1714-1740), Pilypo III anūkas, taip pat Šventosios Romos imperijos imperatorius (išrinktas)
- Marija Teresė (1740-1780), Karolio IV dukra, kartu su
- Pranciškus I (1740-1765 m.)
- Juozapas I (1780-1790), Marijos Teresės ir Pranciškaus I sūnus
- Leopoldas (1790-1792), Marijos Teresės ir Pranciškaus I sūnus
- Pranciškus II (1792-1835), Leopoldo sūnus, taip pat Šventosios Romos imperijos imperatorius
Revoliucinei Prancūzijai 1795 m. aneksavus Flandriją, šis titulas buvo panaikintas. 1797 m. Campo Formio sutartimi Pranciškus II atsisakė pretenzijų į Žemutines žemes. Teritorija liko Prancūzijos dalimi iki Napoleono karų pabaigos.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Flandrijos grafystės valdovas/vadovas?
Atsakymas: Flandrijos grafystės valdovas ir (arba) vadovas buvo Flandrijos grafas.
K: Kada Flandrijos grafas valdė arba vadovavo Flandrijai?
A: Flandrijos grafas valdė arba vadovavo Flandrijai nuo IX a. iki 1790 m. Prancūzijos revoliucijos.
K: Kas buvo pirmasis Flandrijos grafas?
A: Pirmasis Flandrijos grafas buvo Balduinas I "Geležinė ranka".
K: Ką darė pirmieji grafai, kad Flandrija išliktų nepriklausoma?
A: Pirmieji grafai išplėtė Flandrijos sienas, kad ji išliktų nepriklausoma.
K: Kodėl daugelis Flandrijos grafų buvo vadinami miškininkais?
A: Daugelis Flandrijos grafų buvo vadinami miškininkais, nes rūpinosi medžiokle ir medžioklės plotų išsaugojimu.
K: Kas buvo paskutinis Flandrijos grafas?
A: Paskutinis Flandrijos grafas buvo Pranciškus II.
K: Ar Flandrija vis dar egzistuoja kaip grafystė?
Atsakymas: Ne, po 1795 m. Flandrija kaip grafystė nebeegzistuoja.
