Druidai — kas tai? Senovės keltų kunigai, mokytojai ir teisėjai
Druidai — senovės keltų kunigai, mokytojai ir teisėjai: atraskite jų vaidmenį, ritualus ir istoriją nuo pagonybės iki krikščionybės.
Druidas buvo senovės keltų bendruomenės, gyvenusios iki krikščionybės, kunigų ir mokytojų klasės narys. Šios bendruomenės gyvavo didžiojoje Vakarų Europos dalyje, kol jas užvaldė Romos valdžia, o vėliau paplito krikščionybė. Druidai buvo gentinių tautų kultūrų dalis, kurias graikai vadino "Keltoi" (Κέλτοι) arba "Keltai" (Κέλται) ir "Galatai" (Γαλάται), o romėnai - "Celtae" ir "Galli". Bendruomenėse, kuriose tarnavo, druidai ėjo kunigo, arbitro, gydytojo, mokslininko ir teisėjo pareigas. Druidais galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys, nors tiesioginių ir contemporarinių rašytinių įrodymų apie moteris druides yra nedaug ir jų interpretacija kartais prieštaringa.
Kas buvo druidai ir kokias funkcijas atliko
- Religinės pareigos: jie vadovavo aukojimams, vedė apeigas ir buvo tarpininkai tarp žmonių ir dievų.
- Švietėjiška ir mokslinė veikla: druidai saugojo mitus, genealogijas, teisę ir tradicijas per žodinę tradiciją; kai kuriuose šaltiniuose jiems priskiriama astronomijos, lauko kalendorių ir medicinos žinių valdymas.
- Teisėtvarka ir sprendimų priėmimas: druidai tarnavo teisėjais ir sprendė ginčus, nustatinėjo bausmes bei vykdė susitarimus tarp genties narių.
- Patariamoji funkcija: valdovams ir kunigaikščiams druidai galėjo patarinėti kariniuose, politiniuose ir religiniuose klausimuose.
Mokymas, atminimo tradicija ir raštas
Didžia dalis informacijos apie druidus atkeliavo iš išorinių, dažniausiai romėnų ir graikų, šaltinių. Julius Cezaris savo darbuose apie Galijos karus rašė, kad druidų mokymasis užtrunka ilgus metus (esama teiginių apie ~20 metų), nes jie įsimena daug tradicijų žodžiu. Tačiau šis teiginys yra diskutuotinas: jis gali atspindėti Cezario įspūdį apie jų statusą arba romėnų stereotipinį požiūrį.
Patys druidai, kiek žinoma, nerašė savo mokymų; daug jų žinių perduodavo žodžiu per kartas. Dėl to daug informacijos prarasta, o vėlesni viduramžių airių ir velso tekstai (pvz., mitologinės sagos, Brehon teisės fragmentai) dažnai pateikia mišrų vaizdą, kuriame susipina senieji motyvai ir vėlesnė krikščioniška interpretacija.
Apeigos, šventos vietos ir simbolika
Daugelis šaltinių mini, kad druidai aukodavo šventose vietose, dažnai po atviru dangumi — šventuose giraitėse ar prie ąžuolų. Romėnų autorių tekstuose yra pasakojimų apie mistelinę augalo (pavyzdžiui, muškatoro ar parūgės) reikšmę, o kai kurie autoriai mini ir žmogaus aukas (tai taip pat yra diskutuojamas ir ginčytinas klausimas tarp istorikų).
Istoriniai šaltiniai ir archeologija
- Rašytiniai šaltiniai: pagrindiniai senoviniai liudijimai apie druidus randami romėnų ir graikų autoriuose — Julius Cezaris, Tacitas, Diodorus Siculus, Strabo ir kt. Šie šaltiniai suteikia svarbių žinių, bet juose dažnai atsispindi išoriniai interesai ir prielaidos apie "užsienio" religijas.
- Archeologiniai duomenys: materialinių duomenų apie pačius druidus labai mažai: rasti šventieji aukojimo įrenginiai, ritualinės vietovės, kapinynai, tam tikri simboliai (pvz., kai kuriuose keltų vaizduose atsiranda ragų atributai) ir inskripcijos, kuriose minimos dievybės arba vietos, bet tiesioginis įrodymas, kas konkrečiai atliko apeigas, dažnai sunkiai nustatomas.
Lytis ir moterų vaidmuo
Nors kai kurie senoviniai šaltiniai ir vėlesnės tradicijos nurodo moteris, dalyvavusias religiniuose ritualuose arba turėjusias pranašiškas funkcijas, tiesioginių ir vienareikšmiškų įrodymų, jog moterys plačiai tarnavo kaip druidai, nėra gausu. Tačiau archeologija ir etnografija rodo, kad keltų visuomenėse moterims galėjo būti patikimos reikšmingos religijos ir žinių pareigos.
Nuosmukis ir paveldas
Druidų institucija ėmė silpnėti Romos valdžiai plintant Vakarų Europoje ir ypač po Romos imperijos įtakos bei vėlesnės krikščionybės plitimo. Romėnų kampanijos prieš tam tikras šventoves (pvz., saloje Mona/Anglesey) ir krikščionių misionierių pastangos pakeitė religinius papročius. Tačiau druidų vaidmuo išliko atmintyje per vietines legendas, viduramžių airių ir velso tekstus bei vėlesnę kultūrinę atmintį.
Šiuolaikinis suvokimas ir atgaivinimai
Nuo XVIII–XIX a. romantizmo laikų susidomėjimas keltų praeitimi paskatino „neodruidizmo“ judėjimus — įvairias organizacijas ir ritualines praktikas, kurios remiasi arba inspiruojamos idėjomis apie druidus. Šiuolaikiniai „druidai“ dažnai jungia ekologinį sąmoningumą, pagarbą gamtai, rekonstruotas tradicijas ir šiuolaikines dvasines praktikas. Svarbu atskirti istorinius druidus nuo šių modernių reinterpretacijų: istorinis vaizdas yra fragmentiškas ir netolygus, o modernios praktikos — daugiausia kūrybinis ir rekonstrukcinis procesas.
Kaip vertinti informaciją ir ko galima tikėtis ateityje
Tyrimai apie druidus remiasi ribotais rašytiniais liudijimais, archeologinėmis liekanomis ir vėlesnėmis literatūros tradicijomis. Dėl to istorikai ir archeologai dažnai ginčijasi apie tam tikrų teiginių tikslumą. Ateities archeologiniai radiniai ir kryžminiai tarpdisciplininiai tyrimai (lingvistika, palynologija, laidojimo praktikos analizė) gali padėti atskleisti daugiau detalių apie druidų gyvenimą ir vaidmenį keltų visuomenėse.
Apibendrinant: druidai buvo svarbi senovinių keltų visuomenių dalis — religiniai lyderiai, teisėjai, mokytojai ir atminimo saugotojai. Tačiau daug kas apie juos lieka paslaptis; mūsų supratimas formuojamas iš fragmentiškų šaltinių ir vėlesnių interpretacijų.
Du druidai iš 1845 m. leidinio, parengto pagal Autune (Prancūzija) rastą bareljefą.
Istorija
Iš to, ką žinome apie vėlyvąją druidų praktiką, ji atrodo labai tradicinė ir konservatyvi ta prasme, kad druidai saugojo senąją kultūrą ir legendas savo bendruomenėms. Dabar neįmanoma spręsti, ar šis tęstinumas turėjo gilias istorines šaknis ir kilo iš vėlyvosios La Teno kultūros socialinių transformacijų, ar buvo nutrūkęs, o vėliau atsirado religinių naujovių.
Graikų ir romėnų rašytojai, rašę apie keltus, paprastai bent trumpai užsimindavo apie druidus, nors iki Julijaus Cezario pranešimo juos vadino tik "barbarais filosofais"; jie nesidomėjo etnologija ar lyginamąja religija, todėl mūsų istorinės žinios apie druidus yra labai ribotos. Druidų žodyną sudarė daug atmintinai išmoktų eilėraščių, o Cezaris pastebėjo, kad jiems išmokti reikėjo dvidešimties metų.
Druidų kultūra, kaip manoma, yra ritualų ir tokios magijos praktikai, Druidai, kaip manoma, buvo neutralūs žmonės, jie buvo žinomi kaip Druid(ae), panašūs į kunigus ir mokslininkus, kurie, kaip manoma, studijavo žmonių aukojimo ritualus ir šeimininkus (šiuo metu žinomi kaip praktikuojančio asmens naminis gyvūnas; ragana, Druidae, Warlock). Tikėta, kad druidų kultūra turėjo tam tikrų religinių komplikacijų. Žinoma, kad druidai praktikavo, pavyzdžiui, persikūnijimą į garbinamus gyvūnus (paukštį, liūtą, tigrą, katę, beždžionę), tačiau to įrodyti kol kas negalima. Sakoma, kad jie gyveno romėnų laikais Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, teigiama, kad jie turi tam tikrą ryšį su Stounhendžu ir kitais paminklais.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas senovės keltų visuomenėje buvo druidas?
Atsakymas: Druidas buvo kunigų ir mokytųjų klasės narys ikikrikščioniškose senovės keltų visuomenėse.
K: Kur egzistavo šios visuomenės?
A: Šios visuomenės egzistavo didžiojoje Vakarų Europos dalyje, kol ją užvaldė Romos valdžia, o vėliau atėjo krikščionybė.
K: Kaip buvo vadinamos gentinės tautos?
A: Graikai gentines tautas vadino "Keltoi" (Κέλτοι) arba "Keltai" (Κέλται) ir "Galatai" (Γαλάται), o romėnai - "Celtae" ir "Galli".
K: Kokias pareigas turėjo druidai?
A: Bendruomenėse, kuriose tarnavo, druidai ėjo kunigo, arbitro, gydytojo, mokslininko ir teisėjo pareigas.
K: Ar druidais buvo ir vyrai, ir moterys?
A: Taip, druidais tarnavo ir vyrai, ir moterys.
K: Ar yra įrodymų apie moteris druides?
A: Nėra ankstyvų įrodymų apie moteris druides ar druides.
K: Kada įsigalėjo romėnų valdžia ir atėjo krikščionybė?
A: Romos valdžia įsigalėjo, o vėliau krikščionybė atėjo po to, kai didžiojoje Vakarų Europos dalyje jau egzistavo šios senovės keltų visuomenės.
Ieškoti