Seniausi žinomi pasaulio žemėlapiai sudaryti VI–V a. pr. m. e. Juose pasaulis dažnai pavaizduotas schematiškai: gyventojų grupės, svarbiausi miestai, upės ir jūros pateikiami ne pagal tikrą atstumų mastelį, o pagal simbolinę reikšmę. Priešingai nei vėlesnė griežta matavimo tradicija, ankstyvieji piešiniai kartais primena kultūrinius ar religinio pasaulio vaizdus (pavyzdžiui, babiloniečių moliniai pasaulio žemėlapiai). Tuo metu plėtojant graikų geografiją, ypač Eratosteno ir Posidonijaus, susiformavo pirmosios bandytos matavimo metodikos ir idėjos apie žemės dydį bei koordinates. Buvo sudarytas ir Ptolemėjo pasaulio žemėlapis (II a. po Kr.), kurį pagrindė sisteminga koordinačių sistema ir žemėlapio aprašymai. Ptolemėjo darbai tapo autoritetu per visus viduramžius, nors dažnai jie buvo žinomi per transformuotas versijas ir komentarus.

Ptolemėjaus palikimas ir viduramžių tradicijos

Ptolemėjaus "Geografija" supažindino kartografiją su idėja, kad žemė gali būti vaizduojama tikslia koordinačių sistema (platuma ir ilguma). Ši idėja išliko svarbi net tuo metu, kai daugelyje Europos kultūrų vyko simbolinių žemėlapių, tokių kaip T–O žemėlapiai, gamyba. Viduramžiais Ptolemėjaus tekstai buvo verčiami, saugomi ir komentaruojami tiek islamiškoje mokslo tradicijoje, tiek Bizantijoje; arabų mokslininkai ne tik perdavė, bet ir papildė žinias (pvz., al-Idrisi žemėlapiai XII a.).

Atradimų epocha ir navigacijos pažanga

Nuo Ptolomėjaus laikų kartografai geriau suprato žemės rutulio dydį ir pradėjo sistemingai rinkti lauko matavimus. Atradimų epochoje, XV–XVIII a., pasaulio žemėlapiai tapo vis tikslesni dėl naujų jūreivystės technologijų, žemėlapių atvaizdavimo metodų ir kelionių rezultatų. Šiame periode ypač svarbūs buvo:

  • portolan žemėlapiai (medžiaginiai ar pergamentiniai jūriniai planai), kurie gerino pakrantės navigaciją;
  • projekcijų ir matematinio vaizdavimo tobulinimas — pavyzdžiui, Mercator projekcija (1569) padarė didelę įtaką jūros navigacijai, nors iškraipė platumines proporcijas;
  • naujų laivų, navigacinių instrumentų (astrolabas, vėliau sekstantas) ir chronometro išradimas, leidęs tikslingiau nustatyti ilgumą;
  • pasaulio žemynų ir jūrų tyrinėjimai: Amerikos atradimai, pietinių jūrų plėtra, aplink pasaulį apiplaukimo ekspedicijos (pvz., Magellano žygis) radikaliai papildė žemėlapio turinį.

XIX–XX a. atradimai ir užbaigimas

Iki XIX a. Vakarų kartografai ir tyrinėtojai ėmė sistemingai tyrinėti tuos žemyno regionus, kurie iki tol buvo menkai pažįstami. Antarktidą, Australiją ir Afrikos vidų Vakarų kartografai tyrinėjo XIX a. ir XX a. pradžioje. Svarbūs momentai:

  • Australija: olandų jūrininkai ir Abel Tasmanas XVII a. aptiko ir aprašė pakrantes, o James Cook XVIIII a. pabaigoje (1770) sudarė išsamius rytinės pakrantės žemėlapius; šie darbai atvėrė kelią vėlesniems žemės vidaus ekspedicijoms.
  • Antarktida: pirmosios regimos žinios ir ekspedicijos XIX a. (pvz., 1820 m. užfiksuotos ledinės šalys Rusijos, anglų ir prancūzų žvalgymuose), o vėliau XIX–XX a. ekspedicijos žemėlapius išpildė naujais kontūrais ir aukščių duomenimis.
  • Afrikos vidus: XIX a. europiečių tyrinėjimai (Livingstone, Stanley ir kt.) ištyrė dideles žemes, surinko hidrografinius, etnografinius ir topografinius duomenis, kurie pakoregavo Europos žemėlapius.

Metodai ir technologijos, pakeitusios kartografiją

Žemėlapių tikslumą lemiamai pagerino ne tik ekspedicijos, bet ir technologijos: trigonometrinė trianguliacija ir geodeziniai tinklai XIX a., fotogrametrija ir oro fotografija XX a. pradžioje, o paskutiniais dešimtmečiais – palydovinė nuotrauka, GPS, nuotolinis stebėjimas ir GIS programinė įranga. Dėl jų žemėlapiai dabar gali būti atnaujinami greitai ir su dideliu tikslumu.

Santrauka

Viso to kelias nuo ankstyvųjų, simbolinių VI–V a. žemėlapių sudarymo iki šiuolaikinių palydovinių žemėlapių yra ilgas ir daugiasluoksnis. Jame susipina senųjų autoritetų, kaip Ptolemėjo, idėjos, viduramžių ir islamiškosios tradicijos tęstinumas, Atradimų epochos praktiniai lauko duomenys ir modernios technologijos — visa tai sudaro šiandienos žemėlapių mokslą.