Alpių orogenija – tai ilgalaikis ir sudėtingas kalnų grandinių susidarymo procesas, paveikęs Vidurio ir Pietų Europą bei Vakarų Aziją. Šis tektoninis įvykis prasidėjo vėlyvame mezozojaus laikotarpyje (ypač kreidos periodo pabaigoje) ir daugiausia vyko per eoceno–neogeno amžius; procesai tęsiasi ir šiandien. Alpių orogenija kilo dėl dviejų pagrindinių žemynų — Afrikos ir Indijos (taip pat kelių mažesnių plokščių ir mikroplokščių) — judėjimo į šiaurę ir palaipsnio susidūrimo su Eurazija. Susidūrimo metu žemės plutai suspaudėsi, slenkė ir storėjo, susiformavo sutankėjusios plokštės, kilmingos napės, intensyvi metamorfizacija ir magmatizmas.
Geologinis mechanizmas ir procesai
Alpių orogeniją lemtos pagrindinės geologinės sąveikos:
- subdukcija – vandenyninės litosferos nuslenkimas po kitu litosferos gabalu;
- kontinentinis susidūrimas – storos žemės plutų suspaudimas ir kėlimo procesai, kai Afrikai ir (vėliau) Indijai pasiekė Eurazijos pakraščius;
- želvės tipo plutos sutrūkinėjimas, napų transportas ir intensyvios lūžinės zonos, susiejusios su kalnų grandinių susidarymu;
- magmatizmas ir metamorfizacija kalnų viduje bei molinių ir smėlio nuosėdų suspaudimas (flyšas), kuris vėliau sudaro molasinių baseinų sluoksnius.
Geologinis laikotarpis ir eiga
Alpių orogeninio ciklo pradžia datuojama vėlyvuoju mezozojumi (kreida), kai užsidarė tarpiniai jūros baseinai; šių procesų kulminacija vyko paleogene ir neogene laikotarpiais, tačiau kėlimo ir deformacijos darbai tęsiasi iki šiol. Dėl to daugelyje regionų pastebimi aktyvūs žemės drebėjimai, negausi, bet tęstinė tektoninė veikla bei tolesnis reljefo formavimasis.
Pavyzdžiai — Alpių juosta
Tą vadinamąją Alpių juostą sudaro iš vakarų į rytus einanti kalnų grandinių eilė. Jiems priklauso (iš vakarų į rytus) Atlasas, Rifas, Baetų Kordiljera, Kantabrijos kalnai, Pirėnai, Alpės, Apeninų kalnai, Dinarų Alpės, Helenidai, Karpatai, Balkanų kalnai, Tauras, Armėnijos kalnynas, Kaukazas, Alborzas, Zagrosas, Hindukušas, Pamiras, Karakoramas ir Himalajai. Ši grandinė jungia daugybę skirtingų tektoninių segmentų: nuo Mediterano ir Šiaurės Afrikos iki Pietų Azijos gigantiškų kalnų ruožų.
Vietiniai pavyzdžiai ir liekanos
Alpių orogenijos poveikis matomas ir tolimiau nuo pagrindinių kalnų: pavyzdžiui, kreidos kalvos pietų Anglijoje ir šiaurės Prancūzijoje (Vealdo ir Artoiso antiklina) yra tiesioginė to laikotarpio deformacijų pasekmė. Jos liekanos matomos kreidos kalvų keterose North ir South Downs pietų Anglijoje. Panašius deformuotus sluoksnius galima stebėti Vaito saloje, kur kreida ir ją dengiantys eoceno sluoksniai yra susilankstę beveik vertikaliai (pvz., Alum Bay ir Whitecliff Bay) ir Dorseto pakrantėje netoli Lulworth Cove.
Ryšys su ankstesnėmis orogenijomis
Alpių orogenija buvo paskutinis iš trijų pagrindinių orogeninių laikotarpių, formavusių Europos geologinę struktūrą. Ankstesnės fazės:
- Kaledonijos orogenija – suformavo senesnes grandis ir Senąjį Raudonojo smiltainio žemyną;
- Variskano orogenija – per ją susidarė platus akytųjų ir metamorfizuotų uolienų kompleksas.
Pasekmės gamtai ir žmonėms
Alpių orogenija suformavo dramatišką reljefą, kuris veikia klimatą (pvz., orografinius kritulius), biologinę įvairovę (kūrė izoliacines zonas ir endeminius biotopus) ir žmogaus veiklą. Kalnai teikia vandens išteklius (ledynai, upės), mineralų telkinius ir naftos/gamtinių dujų talpyklas apatiniuose basenuose. Tačiau orogenija taip pat susijusi su geologiniais pavojais: žemės drebėjimais, nuošliaužomis, potvyniais ir lavinomis.
Santrauka
Alpių orogenija – tai plačiai paplitęs, daugiasluoksnis tektoninis procesas, prasidėjęs vėlyvame mezozojuje ir vykstantis per kenozojų laikotarpį, kurio rezultatas yra visa Alpių–Himalajų juosta bei daugelis atskirų Europos ir Azijos kalnų grandinių. Jos padariniai matomi tiek akivaizdžiose kalnų grandinėse, tiek tolimose liekanose, o procesai tebėra aktualūs ir šiandien dėl nuolatinių tektoninių judesių ir su tuo susijusių pavojų bei išteklių.
