Eorų tauta yra viena iš Australijos aborigenų grupių, gyvavusi ir gyvuojanti pakrantės zonoje, kuri dabar vadinama Sidnėjaus baseinu Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Jie buvo įgudę medžiotojai-žvejai-rinkėjai, gyvenę šeimų grupėmis (klanais) ir prisiderinę prie pakrantės bei upių teikiamų maisto išteklių. Jų tradicinė teritorija driekiasi nuo Botanio įlankos į šiaurę iki Pitvoterio prie Hoksberio upės žiočių (Pittwater prie Hawkesbury žiočių).

Kalba, kuria kalbėjo daug Eorų žmonių, priskiriama pažįstamai regiono aborigenų kalbų šeimai (dažnai vartojamas terminas Dharug arba vietiniai dialektai). Europos kolonizacijos pradžioje daugelyje dokumentų pavadinimas „Eora“ buvo naudojamas kaip bendras žodis reiškiantis „žmonės“ arba „čiai čia gyvena“ – taip pat šis pavadinimas greitai tapo europiečių vartojamu etniniu terminu.

Archeologų atradimai – uolų graviūros, kriauklių piliakalniai, gyvenviečių sluoksniai, įrankių nuolaužos ir medžio žaizdų (scarred trees) pėdsakai – rodo ilgalaikį žmonių buvimą šiame regione. Šie radiniai leidžia manyti, kad Eorų protėviai ir kitų Sidnėjaus apylinkių tautų gyventojai galėjo būti regione ir jo apylinkėse per daug tūkstančių metų (minimi laikotarpiai daugelyje tyrimų – platesniame Australijos kontekste tai reiškia dešimtis tūkstančių metų).

XVIII–XIX a. sąlytis su europiečiais žymiai pakeitė Eorų gyvenimą. 1788 m. atvykus Pirmam laivynui (First Fleet) prasidėjo nuolatinė kolonizacija, o netrukus – ligų protrūkiai, ypač raupai (smallpox) 1789 m., kurie smarkiai sumažino vietinės populiacijos skaičių. Be ligų, svarbų vaidmenį turėjo žemės užėmimas, prievarta ir kultūrinė dezorganizacija. Tačiau taip pat žinomi atvejai bendravimo ir mainų tarp vietinių lyderių ir kolonistų – garsiausi asmenys iš Eorų istorijos yra Bennelong, kuris buvo ryšys tarp Eorų ir britų gubernatoriaus, ir Barangaroo, žinoma moters-lyderės figūra, kurios vardas šiandien įamžintas Sidnėjaus vietovardžiu.

Kultūroje Eorai naudojo įvairius išteklius: gėlavandenes ir jūros žuvis, moliuskus (ypač austrės), žvėrieną, valgomąsias augalines rūšis. Jie gamino medinius įrankius ir valtis, naudojo ugnį kraštovaizdžio tvarkymui, rinko ir keitėsi prekes su kaimyninėmis grupėmis. Ceremonijos, pasakojimai, dainos (songlines) ir meno tradicijos (uolų piešiniai, graviūros, dažymas okeru) buvo svarbi tapatybės ir perdavimo dalis.

Archeologinės vietovės – kriauklių piliakalniai, uolų piešiniai ir įrankių radiniai – yra vertingi įrodymai apie ilgą Eorų buvimą ir tradicijas. Daugelis tokių vietų Sidnėjaus apylinkėse yra saugomos arba tyrinėjamos, tačiau daug jų taip pat nukentėjo dėl miestų plėtros ir kitų žmogaus veiklų.

Šiandien Sidnėjuje ir aplinkinėse teritorijose gyvena žmonių, kurie save laiko Eorų palikuonimis. Jie aktyviai dirba, kad išsaugotų ir atgaivintų tradicijas, kalbas bei kultūrą: vyksta edukacinės programos, kultūros renginiai, vietovardžių grąžinimas ar dvigubinimas (pvz., paminklai ir vietovardžiai, pavadinti Eorų asmenimis), taip pat tęsiami archeologiniai ir istoriniai tyrimai. Vietinės bendruomenės, muziejai ir mokymo įstaigos bendradarbiauja, kad viešajame diskurse būtų geriau atspindima aborigenų istorija ir teisių klausimai.

Nors kolonizacijos pasekmės buvo labai sudėtingos ir skausmingos, Eorų paveldas – vietovardžiai, kultūriniai objektai, istorijos ir gyvi žmonės – tebėra gyva Sidnėjaus dalis, primindama apie ilgą ir tęstinį aborigenų ryšį su šia žeme.