Belgijos vokiškai kalbanti bendruomenė: Rytų kantonai, istorija, savivalda

Atraskite Belgijos vokiškai kalbančią bendruomenę: Rytų kantonų istorija, kultūra ir savivalda — Eupenas, praeities perbraižymai ir šiandienos autonomija.

Belgijos vokiškai kalbanti bendruomenė (vok. Deutschsprachige Gemeinschaft Belgiens, sutrumpintai DGB) yra viena iš trijų Belgijos federalinių bendruomenių. Tai pagrindinė vadinamųjų Belgijos rytinių kantonų (vok. Ost-Kantone) dalis. Jos plotas - 854 km2 (329,7 km²), joje gyvena daugiau kaip 73 000 gyventojų, iš kurių didžioji dalis vartoja vokišką tarmę (tradiciškai – ripuariškai kalbantys).

Pastaba: faktinis bendruomenės plotas yra apie 854 km² (tai atitinka apie 329,7 kv. mylios). Gyventojų skaičius nuolat kinta – šiuo metu jis yra apie 70–80 tūkstančių, todėl minėta apytikslė vertė yra patikslinama pagal naujausius gyventojų duomenis.

Geografija ir administracinis statusas

Sostinė – Eupenas, priklauso Lježo provincijai ir ribojasi su Nyderlandais, Vokietija ir Liuksemburgu. Pagal istorinį ir administracinį padalijimą ši teritorija dažnai vadinama Eupeno-Malmedžio zona arba paprasčiau – Rytų kantonais. Jį sudaro vokiškai kalbanti bendruomenė ir Belgijos prancūziškai kalbančiai bendruomenei priklausančios Malmedy ir Waimes (Weismes) savivaldybės, kurios pagal kalbų sudėtį ir administravimą yra priskirtos Valonijai.

Istorija

Rytų kantonai iki 1920 m. priklausė Prūsijos Reino provincijai Vokietijoje, tačiau po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir pagal Versalio sutartį šios teritorijos buvo perduotos Belgijai. Dėl šio perdavimo jos kartais vadinamos išpirktaisiais („cantons rédimés“). Versalio sutartyje numatytas tam tikras gyventojų nuomonės išsiaiškinimas: vietiniai gyventojai turėjo registruotis, jei nenorėjo tapti Belgijos piliečiais — tai nebuvo slaptas referendumas, bet registracija, kuri leido Belgijai nustatyti naują politinį statusą.

Daug vietinių gyventojų, bijodami represijų ar net privalomos tarnybos Belgijos kariuomenėje, užsirašė kaip nenorinčiai priimti Belgijos pilietybės — tai formavo sudėtingas asmenines ir šeimines situacijas po išsprendimo. XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo svarstymų ir diskusijų dėl galimų derybų su Vokietija dėl teritorijų statuso, tačiau tarptautinė politika ir jėgų pusiausvyra neleido šių planų įvykdyti.

1940 m. per Antrąjį pasaulinį karą kantonai buvo vėl aneksuoti Vokietijos; po karo, 1945 m., jie sugrąžinti Belgijai (1945 m.). Šios permainos paliko gilų poveikį vietos tapatybei: dalis gyventojų ilgai jautė etninį ryšį su Vokietija, kas formavo vietinę politiką ir kultūrinius ryšius.

Kalbinė reforma ir savivalda

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Belgija ėmėsi sisteminės kalbų apsaugos ir administracinio pertvarkymo: šalis buvo suskirstyta į keturias kalbines sritis – olandiškai kalbanti flamandų sritis, prancūziškai kalbanti sritis, dvikalbė sostinė Briuselis ir vokiškai kalbanti rytinių kantonų sritis. 1973 m. buvo įkurtos trys bendruomenės ir trys regionai su platesnėmis autonominėmis teisėmis. Tuo metu buvo įsteigtas vokiškai kalbančios bendruomenės įstatymų leidžiamasis organas — parlamentas Rat der Deutschsprachigen Gemeinschaft.

Šiandien vokiškai kalbanti bendruomenė turi tam tikrą savivaldą, ypač kalbos, švietimo ir kultūros srityse. Bendruomenės valdžia administruoja kai kurias socialines paslaugas, švietimą, kultūros veiklą, regioninę ekonominę politiką bei tam tikrus teritorinio planavimo aspektus. Tačiau teritoriniu ir administraciniu požiūriu ji yra dalis prancūzakalbės Valonijos regiono, todėl dalis sprendimų priklauso platesnėms Valonijos institucijoms.

Politika ir siekiai

Vokiškai kalbančios bendruomenės vidaus politiką lemia vietinės partijos ir koalicijos. Kai kurie politikai ir visuomenės grupės siekia suteikti vokiškai kalbančiai bendruomenei platesnį regioninį statusą arba didesnę administracinę autonomiją, kad būtų galima priimti sprendimus plačiau decentralizuotai. Tokius siekius yra reiškę įvairūs politikai, tarp jų ir ankstesni bendruomenės vadovai; pastaraisiais metais šią funkciją ėjo, pavyzdžiui, Olivier Paasch (ProDG), tačiau politinė situacija keičiasi priklausomai nuo rinkimų rezultatų ir koalicijų.

Kultūra ir kalba

Vokiškai kalbanti bendruomenė saugo savo kalbinį ir kultūrinį paveldą. Nors daugelis gyventojų kalba vokiškai arba vokiška tarme, švietimo sistemoje dėmesys skiriamas vokiškai kaip mokymo kalbai, kartu išlaikant ryšius su vokiečių kultūra ir literatūra. Vietinės tradicijos, kultūros renginiai, muziejai ir švietimo institucijos aktyviai prisideda prie vokiškos tapatybės išsaugojimo Belgijoje.

Gyventojai ir ekonomika

Rytinių kantonų ekonomika yra mišri: čia yra smulkaus ir vidutinio verslo, žemės ūkio bei paslaugų sektoriaus. Dėl geografinės padėties – arti Vokietijos ir Nyderlandų sienų – regionas turi stiprius tarptautinius ryšius, o daugelis gyventojų dirba arba bendradarbiauja su užsienio įmonėmis. Demografiniai iššūkiai (senėjimas, migracija į didesnius miestus) čia tokie pat, kaip ir daugelyje kitų Europos regionų, todėl vietos valdžia stengiasi skatinti ekonominę plėtrą bei jaunų specialistų grįžimą ar įsikūrimą.

Santrauka

Belgijos vokiškai kalbanti bendruomenė yra maža, bet kultūriškai reikšminga Belgijos dalis: ji turi savo parlamentą ir tam tikrą savivaldą, saugo vokiečių kalbos tradicijas ir kartu yra integruota į Valonijos administracinę struktūrą. Istorija, susijusi su perdavimu Belgijai po Pirmojo pasaulinio karo ir per Antrąjį pasaulinį karą, formavo unikalią vietos tapatybę ir politines diskusijas, kurios tęsiasi iki šiol.

Vokiškai kalbančios bendruomenės miestai ir miesteliai

• Amel
• Büllingen
• Burg-Reuland
• Bütgenbach
• Eupen
• Kelmis
• Lontzen
• Raeren
• Sankt Vith

Eupene įsikūrusi vokiškai kalbančių bendruomenių vykdomoji valdžia ir taryba

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Belgijos vokiškai kalbanti bendruomenė?

Klausimas: Kaip ji tapo Belgijos dalimi?

K: Kada per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija ją atsiėmė?

K.: Kada po Antrojo pasaulinio karo jis buvo grąžintas Belgijai?

K: Kokios kalbinės sritys dabar yra Belgijoje?

Paieška pagal raidę