Žalioji revoliucija - tai Normano Borlaugo, 1970 m. pelniusio Nobelio taikos premiją ir, kaip manoma, išgelbėjusio daugiau kaip milijardą žmonių nuo bado mirties, nuo 1930-ųjų iki 1960-ųjų išplatinta technologija. Ją sudarė įvairių rūšių javų, iš kurių užaugdavo daugiau maisto produktų nei vidutiniškai, sukūrimas, modernesnių pasėlių laistymo sistemų naudojimas, modernesnis valdymas, hibridizuotų sėklų, dirbtinių trąšų ir pesticidų sklaida ūkininkams. Žalioji revoliucija dažniausiai siejama su intensyviomis agronominėmis technologijomis, kuriomis žemės ūkio našumas daugelyje regionų — ypač Meksikoje, Indijoje ir Pakistane — stipriai padidėjo XX a. viduryje.

Kas sudarė žaliosios revoliucijos esmę?

  • Aukštas derlingumas turinčios veislės (HYV). Sėklos, išvesta arba hibridizuota taip, kad suteiktų didesnį grūdų derlių, dažnai atspari ligoms ir palankesnė intensyviam trąšų naudojimui.
  • Intensyvi tręšimo praktika. Sintetinių mineralinių trąšų naudojimas siekiant aprūpinti augalus būtinomis maisto medžiagomis.
  • Laistymo plėtra ir vandens valdymas. Didesnis vandens tiekimas leido sodinti drėgmę reikalaujančias veisles ir didinti derlių.
  • Pesticidai ir herbicidai. Kovai su kenkėjais ir piktžolėmis, siekiant sumažinti nuostolius ir pagerinti derliaus kokybę.
  • Agrarinė infrastruktūra ir paslaugos. Mechanizacija, prieiga prie kreditų, išplėsti sėklų ir trąšų tiekimo tinklai bei mokomoji pagalba ūkininkams.

Normano Borlaugo indėlis

Normanas Borlaugas — agronomas, kuris dirbo daugiausia su kviečių veislėmis Meksikoje ir per tarptautinius tyrimus — sukūrė pusiau nykštukines (semi-dwarf) ir ligoms atsparias kviečių linijas. Jos buvo pritaikytos intensyvesnėms tręšimo ir laistymo praktikoms ir davė daug didesnį derlių nei tradicinės veislės. Borlaugas bendradarbiavo su institucijomis, kurios diegė naujas technologijas švietimo, sėklų platinimo ir žemės ūkio patarimų forma, o jo darbai tapo kertiniu žaliosios revoliucijos etapu. Už nuopelnus taikai ir maisto saugumui jam 1970 m. buvo įteikta Nobelio taikos premija.

Poveikis

  • Teigiamas: reikšmingas derliaus padidėjimas, sumažėjęs bado pavojus daugelyje regionų, spartesnis vystymasis ir maisto prieinamumo didėjimas, ypač Azijoje XIX–XX a. sandūroje.
  • Neigiamas: intensyvios praktikos lėmė aplinkos problemas — dirvožemio eroziją, vandens išeikvojimą ir taršą nuo trąšų bei pesticidų; sumažėjo biologinė įvairovė; didėjo ūkių priklausomybė nuo prekybinių sėklų ir cheminių įvesties priemonių; kai kuriose vietovėse įsivyraujo socialinė nelygybė, nes mažesni ūkininkai negalėjo sau leisti naujų technologijų.

Kritika ir tolesnės gairės

Žalioji revoliucija yra vertinama dvejopai: ji padėjo išvengti masinio bado, bet sukėlė ilgalaikių ekologinių ir socialinių iššūkių. Dėl to XXI a. žemės ūkio politika linkusi derinti produktyvumo didinimą su tvarumo principais — diegiant sudėtingesnes ar mažiau kenksmingas technologijas, skatinant agroekologiją, skirtingų pasėlių rotaciją, vietinių veislių išsaugojimą ir efektyvesnį vandens naudojimą.

Palikimas

Žalioji revoliucija pakeitė pasaulio maisto gamybą ir parodytą, kad mokslo ir technologijų pagalba galima žymiai padidinti žemės ūkio produktyvumą. Visgi ši patirtis taip pat išryškino poreikį subalansuoti produktyvumą, aplinkos apsaugą ir socialinį teisingumą. Normanui Borlougui priskiriamas didelis nuopelnas — tiek dėl konkrečių biologinių išradimų, tiek dėl skatinimo skleisti naujas technologijas ten, kur jų reikėjo labiausiai.