Indonezijos istorija: nuo Homo erectus iki modernios valstybės

Indonezijos istorija: nuo Javos žmogaus (Homo erectus) ir Majapahito aukso amžiaus iki islamo, kolonializmo ir šiuolaikinės nepriklausomos valstybės.

Indonezijos, tiksliau, Indonezijos salyno Pietryčių Azijoje, kuriame yra 17 508 salos, istorija siekia Homo erectus (populiariai vadinamo "Javos žmogumi") laikus. Čia rasta maždaug prieš milijoną metų suakmenėjusių liekanų.

Austroneziečiai, sudarantys didžiąją šiuolaikinių gyventojų dalį, į Pietryčių Aziją atvyko iš Taivano. Į Indoneziją jie atvyko apie 2000 m. pr. m. e. Vietinės Melanezijos tautos išvyko į tolimųjų rytų regionus. Ten buvo labai geros žemdirbystės sąlygos. Kai jau VIII a. pr. m. e. buvo pradėta auginti ryžius šlapiuose laukuose, kūrėsi kaimai ir miestai, o I a. pr. m. e. pradėjo klestėti mažos karalystės. Indonezijos padėtis prie jūros padėjo tvarkyti tarptautinę prekybą - jau kelis šimtmečius prieš Kristų vyko prekyba su Indijos karalystėmis ir Kinija. Todėl nuo to laiko prekyba iš esmės formavo Indonezijos istoriją.

Nuo VII a. po Kr. dėl prekybos klestėjo galinga Šrividžajos jūrų karalystė. Kartu su ja buvo įvežtas hinduizmas ir budizmas. XIII a. pabaigoje rytų Javoje buvo įkurta hinduistinė Majapahito karalystė, kurios įtaka, valdant Gajah Madai, apėmė didžiąją Indonezijos dalį; šis laikotarpis dažnai vadinamas Indonezijos istorijos "aukso amžiumi".

XIII a. islamas paplito šiaurinėje Sumatros dalyje. Vis daugiau Indonezijos vietovių palaipsniui priėmė islamą. Iki XVI a. pabaigos jis tapo dominuojančia religija Javoje ir Sumatroje. Tačiau jis maišėsi su jau egzistavusiomis kultūrinėmis ir religinėmis įtakomis.

Pirmieji europiečiai į Indoneziją atvyko 1512 m., kai portugalų prekybininkai, vadovaujami Francisco Serrão, siekė monopolizuoti muskato riešutų, gvazdikėlių ir kubinių pipirų šaltinius Maluku regione. Vėliau sekė olandų ir britų prekybininkai. 1602 m. olandai įkūrė Olandijos Rytų Indijos bendrovę (VOC) ir tapo dominuojančia Europos valstybe. Tačiau olandų kontrolė tęsėsi ne itin toli. Tik XX a. pradžioje ji išsiplėtė iki dabartinių sienų.

Per Antrąjį pasaulinį karą olandai prarado kontrolę ir 1945 m. rugpjūčio mėn. įtakingas nacionalistų lyderis Sukarno paskelbė nepriklausomybę ir buvo paskirtas prezidentu. Po tam tikrų kovų 1949 m. gruodžio mėn. Nyderlandai oficialiai pripažino Indonezijos nepriklausomybę (išskyrus Nyderlandų teritoriją Vakarų Naujojoje Gvinėjoje).

Sukarno nuo demokratijos perėjo prie diktatūros. Tačiau Sukarno prarado valdžią ir perleido ją kariuomenės vadui generolui Suharto, kuris 1968 m. kovo mėn. buvo oficialiai paskirtas prezidentu. Jį rėmė JAV vyriausybė, jis skatino tiesiogines užsienio investicijas Indonezijoje, kurios padėjo ekonomikai augti per kitus trisdešimt metų. Tačiau jo valdymą lydėjo korupcija ir politinės opozicijos slopinimas.

1997 ir 1998 m. Indonezija buvo labiausiai nuo Azijos finansų krizės nukentėjusi šalis. Tai padidino gyventojų nepasitenkinimą naująja tvarka ir sukėlė visuotinius protestus. 1998 m. gegužės 21 d. Suharto atsistatydino. 1999 m. Rytų Timoras po dvidešimt penkerius metus trukusios karinės okupacijos nubalsavo už pasitraukimą iš Indonezijos valstybės. Po Suharto atsistatydinimo demokratija pagerėjo. Įvesta regioninės autonomijos programa, o 2004 m. įvyko pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai. Tačiau išliko tam tikras politinis ir ekonominis nestabilumas. 2005 m. buvo pasiektas politinis ginkluoto separatistinio konflikto Ačehe politinis sprendimas.

Senieji laikai ir kultūrų įtaka

Be pirmykščių gyventojų ir austroneziečių migracijos, Indonezijos salyną formavo stiprios Indijos kultūrinės įtakos – monarchijos institutas, religinės idėjos ir raštai atkeliavo per prekybą. Antikiniai miestai ir laivybos tinklai jungė salyną su Pietų Azija ir Kinija, o tai skatino miestų, šventyklų ir paminklų statybą.

Viduramžių jūrinės valstybės

Hinduizmas ir budizmas paliko reikšmingą istorinį pėdsaką – tai liudija tokie statiniai kaip Borobuduras ir Prambananas. Šrividžaja ir Majapahitas buvo svarbūs regioniniai centrai: Šrividžaja kontroliavo svarbiausias prekybos maršrutus, o Majapahitas, vadovaujamas Gajah Mada, pasiekė itin platų politinį bei kultūrinį autoritetą.

Islamo plėtra ir vietinės dinastijos

Islamas į Indoneziją atkeliavo per prekybininkus – daugiausia iš Indijos subkontinento ir arabų regionų. Sufi vienuolijos, prekybos tinklai ir vietinių valdovų įsitraukimas lėmė greitą islamo priėmimą, tačiau visas procesas vyko palaipsniui ir dažnai buvo sincretinis – naujos religijos elementai maišėsi su vietinėmis tradicijomis. Per laiką kilo islamiškos sultonatos, tokios kaip Demakas, Ache ir Ternate/Tidore, kurios vaidino svarbų vaidmenį regioninėje politikoje.

Europos kolonizacija ir nacionalizmo kilimas

Nors pirmieji europiečiai – portugalai – atvyko siekdami prieskonių monopolio, ilgalaikę įtaką padarė Olandija per VOC ir vėliau per kolonijinę administraciją. XIX a. olandų įvestas Cultuurstelsel (žemės ūkio sistema) priversdavo vietinius ūkininkus auginti eksporto kultūras, kas atnešė didelę ekonominę naudą Nyderlandams, bet sukėlė socialines ir ekonomines problemas vietinei populiacijai. XX a. pradžioje taikyta „etikos politika“ lėmė investicijas į švietimą ir infrastruktūrą, o veiklos besivystantis nacionalizmas paskatino politinių organizacijų atsiradimą, pvz., Budi Utomo ir Sarekat Islam, o vėliau – nacionalinė partija bei lyderiai, tokie kaip Sukarno.

II pasaulinis karas ir Nepriklausomybės kovos

Japonijos okupacija 1942–1945 m. smarkiai susilpnino Olandijos administracijos pozicijas ir paskatino nacionalistinius judėjimus. Po Japonijos kapituliacijos 1945 m. rugpjūčio mėn. Sukarno kartu su kitais lyderiais paskelbė nepriklausomybę. Sekė ilgas diplomatinis ir karinis konfliktas su Nyderlandais, vadinamas Indonezijos nacionaliniu išsivadavimu (1945–1949). Galiausiai 1949 m. Nyderlandai pripažino Indonezijos suverenumą.

Sukarno, Suharto ir Naujoji tvarka

Sukarno stengėsi išlaikyti šalį vieningą, tačiau jo vadovavimo stilius perėjo į vadinamąją „gidedąją demokratiją“. 1965–1966 m. įvykiai, susiję su komunistų partijos likvidavimu ir masinėmis represijomis, atvėrė kelią kariuomenei. Generolas Suharto įsitvirtino valdžioje ir pradėjo „Naujosios tvarkos“ (New Order) epochą: jis pritraukė užsienio kapitalą, skatino pramoninę plėtrą ir augimą, tačiau valdė autoritariniu būdu – su prevencine cenzūra, politine represija ir sistemine korupcija.

Reformos ir šiuolaikinė politika

1997–1998 m. Azijos finansų krizė smarkiai paveikė Indoneziją: valiutos kritimas, infliacija ir masiniai atleidimai sukėlė plačias socialines protesto bangas, kurios galiausiai privertė Suharto atsistatydinti 1998 m. Vėliau šalis pradėjo demokratizuotis: rinkimų laisvė, decentralizacija ir regioninė autonomija (ypač svarbi saloms ir regionams, kurie ilgą laiką jautėsi nuošalyje). 2004 m. įvesti tiesioginiai prezidento rinkimai – svarbus demokratijos etapas.

Konfliktai, katastrofos ir taikos procesai

Po Suharto atsistatydinimo Indonezija susidūrė su iššūkiais: separatistiniai judėjimai (pvz., Papua ir anksčiau Rytų Timoras), religiniai susirėmimai ir teroro aktai. 1999 m. Rytų Timoras surengė referendumą dėl nepriklausomybės ir vėliau tapo atskira valstybe. 2004 m. didžiulis Indijos vandenyno žemės drebėjimas ir cunamis ypač smarkiai paveikė Ačehe, tačiau šis siaubas taip pat paskatino tarptautinę pagalbą ir palankias sąlygas taikai – 2005 m. pasiektas Helsinkio susitarimas, kuris sustiprino taiką ir rekonstrukciją regione.

Šiuolaikinė Indonezija: galimybės ir iššūkiai

Šiandien Indonezija yra viena didžiausių demokratijų pasaulyje ir viena iš sparčiausiai besivystančių ekonomikų Pietryčių Azijoje. Ji yra ketvirta pagal gyventojų skaičių valstybė pasaulyje ir didžiausia musulmoniška šalies pagal gyventojų skaičių. Tačiau šalia ekonominio augimo išlieka sunkumų: politinis nestabilumas tam tikruose regionuose, korupcija, socialinė nelygybė, išsaugojimo ir aplinkos apsaugos problemos (pvz., atogrąžų miškų kirtimas ir palmių aliejaus plantacijų plėtra), taip pat gamtinės nelaimės (vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai, potvyniai).

Indonezijos istorija yra ilga ir įvairialypė – nuo senųjų hominidų liekanų iki sudėtingų imperijų ir modernios nacionalinės valstybės. Jos praeitis aiškiai atsispindi daugialypėje kultūroje, religijų įvairove, kalbų gausume ir politinėje dinamikoje, kuri ir toliau formuoja šalies ateitį.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo pirmieji Indonezijos gyventojai?

K: Kokio tipo žemdirbystė buvo išvystyta Indonezijoje?

K: Kada į Indoneziją atkeliavo hinduizmas ir budizmas?

K: Kada islamas paplito šiaurinėje Sumatros dalyje?

K: Kas 1945 m. paskelbė Indonezijos nepriklausomybę?

K: Kas tapo Indonezijos prezidentu po to, kai atsistatydino Suharto?

K: Koks įvykis sukėlė gyventojų nepasitenkinimą Naujosios tvarkos vyriausybe?

Paieška pagal raidę