Kankorėžiai yra paparčių (Pteridophyta) klasė, kuriai priklauso dabartiniai arkliaragiai (pvz., gentis Equisetum) ir jų išnykusios giminės. Jie buvo viena svarbiausių augalų grupių paleozojaus eroje, ypač išsiskyrė karbono laikotarpio ekosistemose ir prisidėjo prie didžiųjų anglies klodų susidarymo. Kai kurios kalbamos rūšys iš to laikmečio buvo medžio dydžio – aukštis siekė iki 20–30 metrų, tačiau dauguma šios grupės atstovų buvo žemesni, žolinių ar krūmynų tipo augalai.

Sandara ir morfologija

Arkliaragiai yra kraujagysliniai augalai, pasižymintys aiškiai išreikšta stiebo uznara (kotelio) ir mazgais (nodais). Jų stiebai dažnai būna skaidrūs, segmentuoti (su tarpiniais internodais), o lapai – mažai išsivystę, susilieję į vainikinius liežuvėlius arba lapų apykaklę stiebo viršūnėje. Daugelio rūšių stiebuose kaupiasi silicio dioksidas, todėl jie kieti ir šeriuoti (įprastai vadinami 'valymo šienainiais' arba "scouring rush").

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Šie augalai dauginasi sporomis, o ne sėklomis. Daugumoje rūšių sporangijos kaupiasi specialiuose kūgeliuose – kankorėžiuose (strobilais), kurie išsidėsto stiebo viršūnėse. Sporos dažnai turi specialias struktūras (elaterius), kurios padeda jų išsisklaidymui ir priklijuoja jas prie drėgno substrato, kad palengvintų gemalų sudygimą. Gyvenimo cikle dominuoja sporofitas, o mažos, trumpalaikės gametofito stadijos atlieka vaisinamąją funkciją.

Ekologija ir paplitimas

  • Daugelis arkliaragių auga drėgnose, dumblėtose vietovėse, pamiškėse, upių pakrantėse ir dirvoje, turinčioje daug drėgmės.
  • Kai kurios rūšys gerai kolonizuoja iškastas, erdvias ar nestabilias dirvas ir yra pionierinės rūšys po nuogulų ar ugnių.
  • Išnykusios medžiovampos formos (pvz., karbono laikotarpio giminės) prisidėjo prie durpių ir vėlesnių anglies klodų formavimosi, todėl turi didelę reikšmę geologinei istorijai.

Išlikusios rūšys ir žmogaus reikšmė

Dabartyje grupės įvairovė yra labai sumažėjusi – gentis Equisetum yra geriausiai žinoma ir praktiškai vienintelė plačiai paplitusi šios grupės atstovė. Kai kurios Equisetum rūšys naudojamos tradicinėje medicinoje dėl aukšto silicio kiekio, taip pat kaip abrazyvinė medžiaga ir dekoratyvūs augalai soduose. Dėl didelio silicio kiekio šie augalai gali pažeisti gyvūnų dantis, jei naudojami kaip pašaras, todėl jų naudojimas žemės ūkyje turi būti atsargus.

Fosiliniai radiniai ir taksonomija

Fosiliniais radiniais nustatyta, kad įvairios šios grupės giminės buvo ypač gausios karbono laikotarpiu. Išnykusios formos kartais buvo medžio tipo, su dideliais stiebais ir sudėtingesnėmis šaknimis bei šakomis. Taksonomiškai arkliaragiai priskiriami prie paparčių bendros grupės, tačiau jų vidinė sandara ir evoliucija yra nagrinėjama ir kartais peržiūrima – dalis tyrimų atskiria modernias ir išnykusias linijas pagal morfologinius ir molekulinius duomenis.

Pavadinimas arkliaragis kilo nuo to, kad kai kurių rūšių šakotos ar segmentuotos stiebo formos šiek tiek primena arklio uodegą. Nors grupės įvairovė mažesnė nei praeityje, arkliaragiai išlieka svarbūs tiek ekologiniu, tiek istoriniu požiūriu.