Arkliaragiai (Equisetopsida) – karbono laikotarpio paparčių klasė
Atraskite arkliaragių (Equisetopsida) paslaptis — karbono laikotarpio paparčiai, milžiniški medžiai, fosilijos ir jų uniklus dauginimasis sporomis.
Kankorėžiai yra paparčių (Pteridophyta) klasė, kuriai priklauso dabartiniai arkliaragiai (pvz., gentis Equisetum) ir jų išnykusios giminės. Jie buvo viena svarbiausių augalų grupių paleozojaus eroje, ypač išsiskyrė karbono laikotarpio ekosistemose ir prisidėjo prie didžiųjų anglies klodų susidarymo. Kai kurios kalbamos rūšys iš to laikmečio buvo medžio dydžio – aukštis siekė iki 20–30 metrų, tačiau dauguma šios grupės atstovų buvo žemesni, žolinių ar krūmynų tipo augalai.
Sandara ir morfologija
Arkliaragiai yra kraujagysliniai augalai, pasižymintys aiškiai išreikšta stiebo uznara (kotelio) ir mazgais (nodais). Jų stiebai dažnai būna skaidrūs, segmentuoti (su tarpiniais internodais), o lapai – mažai išsivystę, susilieję į vainikinius liežuvėlius arba lapų apykaklę stiebo viršūnėje. Daugelio rūšių stiebuose kaupiasi silicio dioksidas, todėl jie kieti ir šeriuoti (įprastai vadinami 'valymo šienainiais' arba "scouring rush").
Dauginimasis ir gyvenimo ciklas
Šie augalai dauginasi sporomis, o ne sėklomis. Daugumoje rūšių sporangijos kaupiasi specialiuose kūgeliuose – kankorėžiuose (strobilais), kurie išsidėsto stiebo viršūnėse. Sporos dažnai turi specialias struktūras (elaterius), kurios padeda jų išsisklaidymui ir priklijuoja jas prie drėgno substrato, kad palengvintų gemalų sudygimą. Gyvenimo cikle dominuoja sporofitas, o mažos, trumpalaikės gametofito stadijos atlieka vaisinamąją funkciją.
Ekologija ir paplitimas
- Daugelis arkliaragių auga drėgnose, dumblėtose vietovėse, pamiškėse, upių pakrantėse ir dirvoje, turinčioje daug drėgmės.
- Kai kurios rūšys gerai kolonizuoja iškastas, erdvias ar nestabilias dirvas ir yra pionierinės rūšys po nuogulų ar ugnių.
- Išnykusios medžiovampos formos (pvz., karbono laikotarpio giminės) prisidėjo prie durpių ir vėlesnių anglies klodų formavimosi, todėl turi didelę reikšmę geologinei istorijai.
Išlikusios rūšys ir žmogaus reikšmė
Dabartyje grupės įvairovė yra labai sumažėjusi – gentis Equisetum yra geriausiai žinoma ir praktiškai vienintelė plačiai paplitusi šios grupės atstovė. Kai kurios Equisetum rūšys naudojamos tradicinėje medicinoje dėl aukšto silicio kiekio, taip pat kaip abrazyvinė medžiaga ir dekoratyvūs augalai soduose. Dėl didelio silicio kiekio šie augalai gali pažeisti gyvūnų dantis, jei naudojami kaip pašaras, todėl jų naudojimas žemės ūkyje turi būti atsargus.
Fosiliniai radiniai ir taksonomija
Fosiliniais radiniais nustatyta, kad įvairios šios grupės giminės buvo ypač gausios karbono laikotarpiu. Išnykusios formos kartais buvo medžio tipo, su dideliais stiebais ir sudėtingesnėmis šaknimis bei šakomis. Taksonomiškai arkliaragiai priskiriami prie paparčių bendros grupės, tačiau jų vidinė sandara ir evoliucija yra nagrinėjama ir kartais peržiūrima – dalis tyrimų atskiria modernias ir išnykusias linijas pagal morfologinius ir molekulinius duomenis.
Pavadinimas arkliaragis kilo nuo to, kad kai kurių rūšių šakotos ar segmentuotos stiebo formos šiek tiek primena arklio uodegą. Nors grupės įvairovė mažesnė nei praeityje, arkliaragiai išlieka svarbūs tiek ekologiniu, tiek istoriniu požiūriu.
Equisetum
Equisetum yra vienintelė gyva arkliukų gentis. Pavadinimas Equisetum kilęs iš lotynų kalbos (equus = arklys ir seta = šerys). Šiai genčiai priklauso 15 rūšių. Karklai auga visuose žemynuose, išskyrus Australaziją ir Antarktidą. Tai daugiamečiai žoliniai augalai, žiemą jie nunyksta (dauguma vidutinio klimato juostos rūšių) arba yra visžaliai (kai kurios atogrąžų rūšys ir vidutinio klimato juostos Equisetum hyemale, E. scirpoides, E. variegatum ir E. ramosissimum rūšys). Dažniausiai jos užauga 0,2-1,5 m aukščio, nors išskirtiniais atvejais E. telmateia gali siekti 2,5 m, o tropinės Amerikos rūšys E. giganteum - 5 m, E. myriochaetum - 8 m.
Šių augalų lapai yra labai maži, susitelkę į šluoteles, kurios apjuosia stiebą. Stiebai žali, fotosintetinantys, taip pat išsiskiria tuo, kad yra tuščiaviduriai, sujungti ir briaunoti, paprastai su 6-40 briaunų. Ties mazgais gali būti šakų virtinės, bet gali jų ir nebūti; jei jų yra, šios šakos yra tokios pat kaip ir pagrindinis stiebas, tik mažesnės.
Paviršutiniškai panašus žydintis augalas (Hippuris, "kiaulės uodega", priklausantis Plantaginaceae šeimai), nesusijęs su Equisetum gentimi, kartais klaidingai identifikuojamas kaip arklio uodega.
Žydinčių augalų Hippuris gentis nėra gimininga Equisetum, bet atrodo pakankamai panašiai, todėl kartais klaidingai tapatinama su Equisetum.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra arkliarūgštės?
A: Karklai yra paparčių šeimos augalų klasė.
K: Kurioje epochoje pakalnutės buvo viena svarbiausių augalų grupių?
A: Paleozojaus eroje arkliažolės buvo viena svarbiausių augalų grupių.
K: Kokiuose vėlyvojo paleozojaus miškuose dominavo arkliažolės?
A: Vėlyvojo paleozojaus miškų paklotėje dominavo arkliauogės.
Klausimas: Kuriuo laikotarpiu arkliažolės aptinkamos akmens anglių kloduose?
Atsakymas: Karkaso periodo anglies kloduose aptinkami arkliakopūstai.
K: Kokio aukščio galėjo būti kai kurie kėnių medžiai?
A: Kai kurie arkliarūgštės medžiai gali siekti iki 30 metrų.
K: Kaip arkliažolės dauginasi?
A: Karklai dauginasi ne sėklomis, o sporomis.
K: Kodėl arkliauogės taip pavadintos?
A: Arkliaragiai taip pavadinti todėl, kad jų šakotos rūšys šiek tiek primena arklio uodegą.
Ieškoti