Impuzamugambi

Apie Impuzamugambi

1992 m. dvi politinės partijos, rėmusios hutų prezidentą, sukūrė Impuzamugambi ir Interahamwe. Šios politinės partijos buvo ekstremistinės prohutistinės grupės.

Sukarintas grupuotes mokė Ruandos kariuomenė. Kai kurios grupės ir liudininkai teigė, kad prancūzų kariai taip pat mokė miliciją. Vienas iš kovotojų vadų gyrėsi, kad jo vyrai buvo taip gerai apmokyti, jog per 20 minučių galėjo nužudyti 1 000 tutsių.

Impuzamugambi genocido metu

1994 m. balandžio 6 d. Ruandos prezidentas Juvénalas Habyarimana ir Burundžio prezidentas skrido lėktuvu, kuris buvo numuštas. Abu vyrai buvo hutų tautybės. Kaip vėliau teigė Jungtinių Valstijų valstybės departamentas:

"

Abu prezidentai buvo nužudyti. Tarsi susišaudymas būtų buvęs signalas, kariuomenės ir milicijos grupuotės ėmė rinkti ir žudyti visus tutsis ir nuosaikiuosius politikus [vyriausybės narius, kurie nebuvo ekstremistai], neatsižvelgiant į jų etninę kilmę.

"

Kliūtys

Praėjus pusvalandžiui po lėktuvo katastrofos, "Impuzamugambi" ir "Interahamwe" pradėjo blokuoti kelius Ruandos sostinėje Kigalyje. Visi ruandiečiai turėjo nešiotis asmens tapatybės korteles, kuriose buvo nurodyta jų etninė grupė. Milicija žudė kiekvieną surastą tutsį.

Milicija ir toliau naudojo kelių užkardas, kurios tapo svarbia Ruandos genocido strategijos dalimi:

• Iš asmens tapatybės kortelių buvo lengva nustatyti, kas yra tutsiai.
• Vadovai milicijai pateikė sąrašus žmonių, kuriuos norėjo nužudyti; jei kuris nors iš šių žmonių sustodavo prie kelio užkardos, milicija jį nužudydavo.
• Dėl kelių blokadų tutsiai bijojo bandyti pabėgti iš Ruandos keliais

Žudymas nuo durų iki durų

Pirmosiomis genocido dienomis Ruandos kariuomenė ir prezidento gvardija vykdė egzekucijas Kigalyje. Tačiau kartu su jais buvo Impuzamugambi ir Interahamwe, ir kareiviai juos mokė, ką daryti. Netrukus jie dirbo kartu. Pirmiausia kareiviai šaudė granatomis, ašarinėmis dujomis ir kulkosvaidžiais į vietas, kuriose galėjo būti apsistoję tutsiai. Tada milicininkams buvo leista įeiti ir nužudyti visus viduje esančius žmones. Dažnai žmones žudydavo mačetėmis arba lazdomis. Tada kareiviai ir milicija centimetras po centimetro ieškojo visų, kurie dar galėjo slėptis.

Taip Ruandos kariuomenė ir milicija per pirmąsias penkias genocido dienas nužudė 20 000 žmonių.

Genocido plitimas

Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos "Human Rights Watch" duomenimis, iki balandžio 6 d. sukarintoms grupuotėms priklausė tik apie 2 000 narių, daugiausia Kigalyje. Tačiau: "Prasidėjus genocidui ir milicijos nariams pradėjus gauti smurto atlygį, jų skaičius [greitai] išaugo iki dvidešimties-trisdešimties tūkstančių [visoje] šalyje[.] Galiausiai Impuzamugambi ir Interahamwe taip išaugo, kad kartu jos turėjo 50 000 narių. Tai buvo perpus mažiau narių nei turėjo reguliarioji Ruandos kariuomenė.

Tai leido sukarintoms grupuotėms vykdyti genocidą visoje Ruandoje. Milicijos buvo visoje šalyje. Tačiau ne visos genocido metu vykdytos žudynės priklausė milicijai. Jos skatino, o kartais ir vertė paprastus žmones žudyti savo tutsių kaimynus, draugus, žmonas ar vyrus. Jei jie to nedarydavo, būdavo nužudomi patys.

Milicija masiškai žudė grupes tutsių, kurie bandė pasislėpti tokiose vietose kaip mokyklos ir bažnyčios. Pavyzdžiui, 1994 m. balandžio 21 d. per Murambi technikos mokyklos žudynes milicijos nariai per vieną dieną nužudė beveik 65 000 tutsių.

Milicija taip pat išžagino ir seksualiai prievartavo daug moterų ir mergaičių. Iš viso per genocidą buvo išprievartauta nuo 150 000 iki 250 000 moterų ir mergaičių (nors neįmanoma nustatyti, kiek iš šių nusikaltimų įvykdė milicija ir kiek kariuomenė).

Murambi technikos mokykloje nužudytų žmonių kaukolės

Genocido pabaiga

Ugandos kariuomenė prisijungė prie tutsių sukilėlių armijos, kovojančios su ekstremistais hutais. Jie po truputį perėmė vis daugiau Ruandos dalių. Galiausiai 1994 m. liepos 4 d. jie užėmė Kigalį.

Po to apie du milijonai hutų pabėgo iš Ruandos į Zairą (dabar vadinamą Kongo Demokratine Respublika). Tutsiams perėmus kontrolę, genocidas baigėsi.

Baudžiamasis persekiojimas ir bausmė

Daugelis Impuzamugambi buvo tarp dviejų milijonų žmonių, pabėgusių iš Ruandos į rytinį Zairą. Juos persekiojo tutsių ir Ugandos kariuomenės. Pasak BBC, "žmogaus teisių grupės teigia, kad [tutsių sukilėlių armija] nužudė tūkstančius hutų civilių, kai paėmė valdžią, ir dar daugiau po to, kai jie išvyko į [Zairą] sekti [milicijos]". Tačiau nėra galimybės sužinoti, kiek Impuzamugambi narių galėjo būti nužudyta.

Tačiau tarptautiniam teismui pavyko nuteisti du "Impuzamugambi" vadus: Hassaną Ngeze ir Jeaną Bosco Barayagwizą. 1995 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įsteigė Tarptautinį baudžiamąjį tribunolą Ruandai (TBTK). Jo tikslas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, dalyvavusius genocide, karo nusikaltimuose ar nusikaltimuose žmoniškumui.

2003 m. TBTK pripažino Ngeze ir Barayagwizą kaltais dėl genocido planavimo ir vadovavimo jam, bandymo įkalbėti kitus žmones vykdyti genocidą ir nusikaltimų žmoniškumui. Jie abu buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Vėliau dėl teisinės klaidos bausmė Barajagvizai buvo sumažinta iki 35 metų. Jis kalėjime praleis mažiausiai 27 metus.

Susiję puslapiai

• Ruandos genocidas
• Interahamwe
• Jungtinių Tautų pagalbos misija Ruandai
• Genocidas
• Nusikaltimai žmonijai
• Rasizmas