Jungtinių Tautų pagalbos Ruandai misiją (UNAMIR) Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įsteigė 1993 m. spalio mėn., iškart po Ruandos pilietinio karo pabaigos. UNAMIR tikslai buvo padėti įgyvendinti Arušos taikos susitarimą, stebėti jo vykdymą ir remti naująją vyriausybę bei humanitarines pastangas. Misija pritaikyta stebėjimui ir taikos palaikymui, o jos mandatas daugiausia buvo ribotas – orientuotas į stebėjimą ir tarpininkavimą, bet ne į plačiąsias karines operacijas ar smurtinio įsikišimo vykdymą.

1994 m. balandžio 7 d., Ruandoje pradėjus genocidą, UNAMIR pajuto vieną didžiausių tarptautinio bendruomenės nesėkmių. Genocidas truko apie 100 dienų; būtent per tą laikotarpį žuvo maždaug 800 000 žmonių, maždaug 2 milijonai tapo pabėgėliais už šalies ribų, dar apie 2 milijonus teko persikelti įvairiomis Ruandos dalimis, o iki 250 000 moterų patyrė išprievartavimą. Taip pat buvo panaudotos sistemingos žudynės, smurto bangos prieš civilius ir institucijų žlugimas.

UNAMIR pajėgos, vadovaujamos Kanados generolo Roméo Dallaire, susidūrė su rimtomis kliūtimis: mandatas ir taisyklės neleidžia vykdyti plataus masto karinę intervenciją, tarptautinė parama ir papildomos pajėgos atėjo per lėtai, o svarbūs Saugumo Tarybos sprendimai dėl mandato stiprinimo buvo vėluojami arba atsisakyti. Kai kurios valstybės, pamatę didžiulį pavojų savo kariams (po kelių tarp UNAMIR žuvusių taikos palaikytojų viena didžiausių buvo Belgijos kontingento netektis), pasitraukė arba sumažino savo pajėgas – tai dar labiau sumažino galimybes veiksmingai apsaugoti civilius.

Po genocido tarptautinė bendruomenė ir Jungtinės Tautos pripažino, kad nebuvo užkirstas kelias tragedijai ir kad reakcija nebuvo tinkama. UNAMIR oficialiai baigė veiklą 1996 m. kovo mėn. Dėl įvykių Ruandoje Jungtinės Tautos ėmėsi teisinių ir institucinių veiksmų: 1994 m. Saugumo Taryba įsteigė Tarptautinį Ruandos baudžiamąjį tribunolą (ICTR) siekiant teisti už karo ir genocido nusikaltimus; vėliau daug byų spręsta ir nacionalinėje lygyje (įskaitant tradicinius ir specializuotus procesus).

Svarbios pamokos iš UNAMIR ir Ruandos genocido apima poreikį aiškiems, įgalinantiems mandatais paremtiems veiksmams, greitam tarptautiniam reagavimui, geresniam žvalgybos ir perspėjimo mechanizmų panaudojimui bei politinei valiai apsaugoti civilius. Ši patirtis prisidėjo prie platesnių diskusijų apie tarptautinę atsakomybę ginti (angl. Responsibility to Protect) ir prie vėlesnių JT taikos palaikymo reformų, skirtų užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Požiūris į atminimą ir teisingumą: Ruandos tragedija paliko gilias pasekmes šalies visuomenei – tūkstančiai šeimų neteko artimųjų, daug žmonių patyrė traumas, o visuomenės gijimas ir teisingumo paieška užtruko ilgus metus. Tarptautiniai ir vietiniai teismai, prisidėję prie nusikaltimų aiškinimo ir bausmių skyrimo, kartu su atminties ir švietimo iniciatyvomis vis dar svarbiai prisideda prie prevencijos ir skausmo pripažinimo.

Ruandos genocidas ir UNAMIR patirtis yra galingas priminimas apie tarptautinės politikos ir humanitarinių intervencijų ribas bei apie nuolatinį poreikį tobulinti mechanizmus, kad būtų apsaugoti nekalti žmonės ir užkirstas kelias panašioms tragedijoms ateityje.