Jungtinių Tautų pagalbos misija Ruandai

Genocido apžvalga

Genocido metu daugelis arba visi grupės žmonės nužudomi dėl jų etninės kilmės, religijos ar politinių pažiūrų. Per Ruandos genocidą etninės grupės, vadinamos tutsiais (abatutsi), nariai buvo žudomi dėl savo etninės kilmės. Žudikai buvo ekstremistai, priklausantys kitai etninei grupei, vadinamai hutu (abahutu). Hutu žudikai taip pat žudė kitus hutu, kurių politiniai įsitikinimai nebuvo tokie kraštutiniai kaip jų.

1994 m. beveik visi Ruandos gyventojai (85 %) buvo hutų tautybės. Tačiau daugelį metų tutsių mažuma turėjo daugiau galios ir vadovavo Ruandos vyriausybei. 1990-1993 m. šios dvi grupės kariavo pilietinį karą dėl to, kas kontroliuos vyriausybę. Šis karas baigėsi 1993 m. taikos sutartimi. Viena iš priežasčių, kodėl UNAMIR įsitraukė į šį procesą, buvo užtikrinti, kad abi pusės laikytųsi šios sutarties.

Tačiau 1994 m. balandžio 6 d. buvo numuštas Ruandos ir Burundžio prezidentus skraidinęs lėktuvas. Abu prezidentai buvo hutų tautybės žmonės. Niekas tiksliai nežino, kas numušė lėktuvą. Tačiau hutų ekstremistai apkaltino tutsių sukilėlių grupuotę ir iš karto pradėjo žudyti tutsius. Tą dieną prasidėjo Ruandos genocidas.

Fonas

Dar prieš prasidedant genocidui, Jungtinėse Tautose nebuvo daug šalių, kurios norėtų siųsti taikos palaikymo pajėgas į Ruandą. Prancūzija buvo hutų vadovaujamos vyriausybės sąjungininkė ir nenorėjo su ja kovoti. Jungtinės Valstijos prieš metus Somalyje kankino ir žudė savo karius, todėl nenorėjo veltis į dar vieną kovą Afrikoje." Be to, daugelis šalių manė, kad jei jos padės Ruandai, joms iš to nieko nebus. Ruanda neturėjo svarbių gamtinių išteklių, tokių kaip nafta ar auksas, be to, ji buvo mažytė. Prireikė penkių mėnesių, kad Jungtinių Tautų šalys narės pasiūlytų pakankamai karių šiai misijai.

Nėra įgaliojimų apsaugoti piliečius

Prasidėjus genocidui UNAMIR susidūrė su rimta problema. UNAMIR turi gauti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatą (misijos įgaliojimus, tikslus ir nurodymus). Šioje misijoje UNAMIR įgaliojimai neapėmė genocido sustabdymo ar civilių gyventojų apsaugos. Tuo metu UNAMIR kariams buvo leidžiama šaudyti iš ginklų tik savigynos atveju, jei kas nors juos asmeniškai užpuldavo. Jiems nebuvo leista naudoti ginklų ar įsitraukti į užpultų civilių gyventojų apsaugą.

Darbas Ruandoje

Pamatę, kas vyksta Ruandoje, UNAMIR vadas Roméo Dallaire'as ir Belgijos taikdariai paprašė Saugumo Tarybos suteikti jiems daugiau galių ir karių, kad sustabdytų žudynes. Tačiau Jungtinių Tautų šalys narės atsisakė pakeisti šias UNAMIR taisykles. Jos ir kiti pasaulio lyderiai kalbėjo apie genocidą kaip apie "dar vieną etninį konfliktą" ir teigė, kad tokie dalykai Afrikoje vyks visada.

Po to, kai dešimt jos karių buvo kankinami ir nužudyti bandant apsaugoti ministrą pirmininką, Belgija iš Ruandos išvedė likusius savo karius.

Saugumo Tarybos atsakas

Vis dažniau buvo puolami UNAMIR taikos palaikymo pajėgų kariai. Kitos šalys ėmė kopijuoti Belgiją ir atitraukti savo karius iš Ruandos. Kai kurios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, tvirtai teigė, kad JT turėtų išvesti visus savo taikos palaikymo karius iš Ruandos. Galiausiai Saugumo Taryba nusprendė sumažinti UNAMIR leidžiamų turėti karių skaičių. 1994 m. balandžio 21 d., Ruandoje plintant genocidui, Saugumo Taryba sumažino UNAMIR karių skaičių nuo 2 548 iki 270, t. y. beveik 90 %.

UNAMIR vadas Roméo Dallaire'as nuolat prašė Jungtinių Tautų suteikti daugiau karių. Gegužės 15 d. Saugumo Taryba padidino leistiną UNAMIR karių skaičių iki 5 500. Tačiau prireikė beveik šešių mėnesių, kol JT šalys narės savanoriškai pasiūlė tiek karių. Tuo tarpu genocidas tęsėsi.

Prancūzija ir operacija "Turquoise

Prancūzija pasisiūlė vadovauti humanitarinei misijai Ruandos pietvakariuose, kol UNAMIR bandė surinkti daugiau karių. 1994 m. birželio 22 d. Saugumo Taryba patvirtino šią misiją. Prancūzija misiją pavadino "Turkio operacija".

Per šią operaciją Prancūzijos ir kitų šalių kariai Ruandos pietvakariuose įkūrė "saugią zoną". Tai turėjo būti zona, į kurią žmonės galėtų atvykti ir apsisaugoti nuo hutų išpuolių. Istorikai mano, kad operacija "Turkis" išgelbėjo 13-14 000 gyvybių. ^p. 308

Tačiau daug žmonių kaltino Prancūziją, kad ji nepakankamai stengiasi sustabdyti genocidą savo saugioje zonoje. Štai keletas dalykų, kuriuos teigia Prancūzijos kaltintojai:

• Saugiosios zonos kaimo vietovėse vis dar vyko masinės žudynės.
• Prancūzija leido genocido lyderiams pabėgti per jos saugią zoną į Zairą, tačiau Prancūzijos kariai jų nesuėmė.
• Kitų šalių taikos palaikymo pajėgų kariai ir kai kurie laikraščių žurnalistai teigia matę, kaip Prancūzijos kariniai sunkvežimiai vežė Ruandos kariuomenės narius į Zairą.^p. 308
• Dabartinis Ruandos prezidentas netgi apkaltino Prancūziją padėjus vykdyti genocidą.

Prancūzija teigia, kad niekada to nedarė.

Operacija "Turquoise" baigėsi 1994 m. rugpjūtį, kai saugiąją zoną perėmė UNAMIR.

UNAMIR vadas Roméo Dallaire'as daug kartų prašė JT suteikti daugiau karių.


Oro uoste budi Prancūzijos taikdariai.

Genocido pabaiga

Kartu su Ugandos kariuomene su ekstremistais hutais kovojo tutsių sukilėlių grupuotė Ruandos patriotinis frontas (RPF). Jie po truputį perėmė vis daugiau Ruandos dalių. Galiausiai 1994 m. liepos 4 d. jie užėmė Ruandos sostinę Kigalį.

Po to iš Ruandos į Zairą pabėgo apie du milijonai hutų. Šiai grupei priklausė daugelis genocido lyderių. Šalį ėmus kontroliuoti RPF, žudymai liovėsi.

UNAMIR pabaiga

UNAMIR liko Ruandoje maždaug dvejus metus po to, kai genocidas buvo sustabdytas. Ji dirbo ieškodama namų pabėgėliams, šalindama minas ir teikdama humanitarinę pagalbą. Tuo tarpu Jungtinės Tautos surinko 762 mln. dolerių genocido aukoms padėti ir šaliai atstatyti. Tačiau Ruanda nenorėjo, kad UNAMIR liktų jos šalyje. Ruandos vadovai sakė Jungtinėms Tautoms, kad JT nepadeda tai, ko Ruandai iš tikrųjų reikia. Ji paprašė UNAMIR palikti Ruandą. 1996 m. kovo mėn.

Nuomonė apie JT "nesugebėjimą" apsaugoti Ruandą

"	[Širdis -] istorija apie žmonijos nesugebėjimą įsiklausyti į nykstančios tautos pagalbos šauksmą. Tarptautinė bendruomenė, kurios simbolis yra Jungtinės Tautos, dėl Ruandos nesugebėjo peržengti savanaudiškų interesų ribų. Nors dauguma šalių sutiko, kad reikia kažką daryti, jos visos turėjo pasiteisinimą, kodėl būtent jos neturėtų to daryti. Todėl JT pritrūko politinės valios ir materialinių priemonių užkirsti kelią tragedijai. -Roméo Dallaire'as, buvęs UNAMIR vadas	"

Nuo Ruandos genocido pabaigos daugelis žmonių kaltino Jungtines Tautas, kad jos nesugebėjo užkirsti kelio genocidui ar jį sustabdyti.

2000 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pripažino, kad jai nepavyko užkirsti kelio genocidui. Jie sakė, kad galėjo padėti sustabdyti žudynes, bet to nepadarė.

Nepriklausoma ataskaita

1999 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Kofis Ananas (Kofi Annan) paprašė parengti nepriklausomą ataskaitą apie Ruandos genocidą. Jis norėjo sužinoti, kodėl Jungtinės Tautos ir pasaulis "nesugebėjo" sustabdyti Ruandos genocido. Ataskaitoje teigiama, kad pagrindinės nesėkmės buvo šios:

• nepakankamai išteklių (pvz., siunčiamų taikos palaikymo pajėgų).
• Šalys neturėjo "politinės valios" padėti Ruandai (šalys nemanė, kad pagalba Ruandai yra svarbi, ir nemanė, kad iš pagalbos ką nors gaus).
• Šalys nesuvokia, kaip blogai buvo Ruandoje

Žiniasklaida

Be to, tuo metu Pietų Afrikoje vyko istoriniai įvykiai. Baigėsi apartheido laikotarpis. Tarptautinė žiniasklaida nusprendė sutelkti dėmesį į tai, o ne į tai, kas vyko Ruandoje. Ji, kaip ir Jungtinės Tautos, Ruandos genocidą laikė tik dar viena Afrikos genčių kova. Kadangi apie Ruandą buvo transliuojama mažai žinių, dauguma pasaulio žmonių nežinojo, kas ten vyksta. Jie negalėjo priversti savo vyriausybių įsitraukti.

Nesusipratimai

Martinas Dominque'as teigia, kad pasaulio lyderiai galbūt nenorėjo siųsti karių į Afriką, nes turėjo klaidingą nuomonę apie Afrikos žmones. Jei jie manė, kad Afrikos žmonės visada kariauja tarpusavyje ir visada kariaus, jie manė, kad Ruandos genocidas niekuo nesiskiria.

Nauja informacija

Įslaptinti dokumentai

1999 m. paskelbus nepriklausomą ataskaitą, JT ir Jungtinės Valstijos paviešino dokumentus, kurie anksčiau buvo įslaptinti. Šie dokumentai įrodo, kad JT ir Jungtinės Valstijos:

• prieš kelerius metus žinojo, kad hutų grupuotė turėjo planą išžudyti visus Ruandos tutsius.
• Žinojo, kad prieš prasidedant genocidui hutų vyriausybė rengė sukarintas grupuotes.
• Žinojo, kad hutai vykdo genocidą prieš tutsius, kai tik jis prasidėjo.

Dallaire'o faksas

Roméo Dallaire'as taip pat sako, kad daug kartų bandė įspėti Jungtines Tautas apie Ruandoje gresiančią katastrofą. Galiausiai jis nusiuntė faksogramą Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus patarėjui kariniais klausimais. Jis sakė, kad slapta kalbėjosi su hutų milicijos vadu. Šis žmogus jam pasakė, kad jo kariai yra apmokyti ir pasirengę žudyti tutsius. Pavyzdžiui, jis sakė, kad jo kariai per 20 minučių gali nužudyti 1 000 tutsių. Vyras sakė manąs, kad tuoj prasidės didžiulės tutsių žudynės. Galiausiai jis pasakė Dallaire'ui, kur hutų milicija laiko daug savo ginklų.

Dallaire'as savo faksogramoje teigė, kad nori imtis veiksmų ir atimti tuos ginklus. Jei ginklai nebūtų atimti, jie būtų panaudoti tutsiams žudyti.

Kitą dieną jis gavo faksogramą iš Kofio Annano, kuris Jungtinėse Tautose buvo atsakingas už taikos palaikymą. Jis nurodė Dallaire'ui nesiimti jokių veiksmų. Jis pasakė Dallaire'ui, kad piliečių apsauga neįeina į UNAMIR įgaliojimus. Maždaug po trijų mėnesių prasidėjo Ruandos genocidas.

Susiję puslapiai

• Ruandos genocidas
• Genocidas
• Jungtinės Tautos