Indijos (Gango) švelniakailis vėžlys (Nilssonia gangetica) – aprašymas
Sužinokite apie Indijos (Gango) švelniakailį vėžlį (Nilssonia gangetica): išvaizda, elgsena, buveinės, grėsmės ir apsauga. Išsamus aprašymas.
Indijos švelniakailis vėžlys (Nilssonia gangetica) arba Gango švelniakailis yra švelniakailių vėžlių rūšis. Jis paplitęs upėse ir lėtesnio vandens telkiniuose Indijoje ir Bangladeše, daugiausia tokiuose baseinuose kaip Gango ir Mahanadi. Kiautas gali siekti iki 94 cm ilgio, o kūnas yra plokščias ir aptakus, pritaikytas greitam plaukimui. Ši rūšis pirmiausia minta žuvimis, tačiau yra oportunistinė: vartoja varliagyvius, žuvų skerdieną ir kitą gyvūninę maisto medžiagą, taip pat mėgsta vandens augalus. Indijos švelniakailis vėžlys įtrauktas į pažeidžiamų rūšių sąrašą dėl spartaus populiacijos mažėjimo.
Išvaizda ir anatomija
Vėžlys turi ilgą kaklą ir ilgesnę, smailėjančią nosį, todėl gali lengvai iškelti nosies galiuką virš vandens paviršiaus kvėpavimui, net likdamas didžiąją laiko dalį panardintas. Jo kiautas yra ovalo formos, plokščias ir lygus, padengtas plona, odine „plauše“ (todėl ir vadinamas švelniakailiu). Priekinės galūnės turi stiprias, plaukimui pritaikytas letenas su plėvėmis. Jaunikliai paprastai yra šviesesni, su ryškesniais raštais ant kiauto, o suaugusieji – vienodesnės rudos, pilkos ar olivinės spalvos.
Elgsena ir mityba
Indijos švelniakailiai vėžliai daugiausia gyvena vandenyje, kur aktyviai medžioja žuvis ir kitus smulkesnius gyvūnus. Jie gali būti tiek dieniniai, tiek naktiniai – aktyvumas priklauso nuo vietos sąlygų ir maisto prieinamumo. Vėžliai dažnai užsikasa smėlyje arba stovinčio vandens dumble, laukiant grobio puolimo; taip pat pasižymi gebėjimu greitai plaukti trumpomis atkarpomis.
Dauginimasis
Veisimosi sezonas paprastai sutampa su sausesniu metų laikotarpiu, kai upių krantai atvėsta ir išryškėja smėlingos vietos. Patelės išsiranda smėlėtą ar akmeningą krantinę, kur kasinėja duobes ir deda kiaušinius. Vienoje legvynoje gali būti kelios dešimtys kiaušinių; kiaušiniai inkubuoja kelias savaites priklausomai nuo temperatūros. Jaunikliai po išsiritimo juda link vandens ir nuo pat pradžių yra gana savarankiški. Ši rūšis gali gyventi kelias dešimtis metų, jei nėra intensyvių žmogaus grėsmių.
Buveinės ir kultūrinė reikšmė
Gyvena upėse, lėtai tekančiuose intakuose, tvenkiniuose ir kai kuriose lagūnose. Šie vėžliai dažnai laikomi Odišos šventyklų tvenkiniuose, kur vietos gyventojai juos laiko šventais ir jiems suteikia tam tikrą apsaugą. Tuo pačiu metu šventyklos vietos ne visuomet užtikrina gerą ilgalaikę apsaugą – vėžliai gali kentėti dėl perpildymo, vandens taršos ir netinkamos mitybos, kai juos šeria netinkamais produktais.
Grėsmės ir išsaugojimo iššūkiai
Indijos švelniakailiams vėžliams kyla daug tiesioginių ir netiesioginių grėsmių:
- Intensyvi medžioklė ir prekyba: kiekvieną savaitę kai kuriuose regionų turguose parduodama dideli kiekiai vėžlių mėsos, nariuose miestuose – dešimtys tonų;
- Smulkesnis prekybos aspektas: iš vėžlių kiautų gaminamos kaukės, suvenyrai ir kiti suvenyrai, kurie parduodami turistams ir vietiniams pirkėjams;
- Buveinių naikinimas: statant užtvankas, vykdant melioracijos darbus, didinant žvejybos intensyvumą, žemės ūkio plėtrą ir smėlio kasimą iš upių dugno;
- kiaušinių rinkimas ir jauniklių praradimas dėl vandens taršos bei netinkamos ūkinės veiklos;
- bycatch – vėžliai gali būti sužalojami ar žūti gaudant žuvis tinklais.
Veiksmai išsaugojimui
Norint išsaugoti rūšį reikia derinti teisines priemones, vietos bendruomenių įtraukimą ir praktines apsaugos programas. Svarbios priemonės:
- teisės aktų vykdymas ir prekybos kontrolė;
- eglės apsauga ir tinkamų nerštaviečių išsaugojimas – smėlėtų krantų, kur dedami kiaušiniai;
- viešasis švietimas ir bendruomenių programos, skatinančios pakeisti tradicijas, susijusias su vėžlių medžiokle;
- moksliniai tyrimai apie populiacijos dydį, migraciją ir svarbias buveines, taip pat žmonių veiklos poveikį;
- pagalbinės priemonės – kartais taikomas partnerinis veisimas ir paleidimas į lauką, jei tai atliekama atsakingai ir remiantis ekologinėmis gairėmis.
Indijos švelniakailis vėžlys yra svarbi regioninė rūšis tiek ekologine, tiek kultūrine prasme. Siekiant užtikrinti jos išlikimą, reikalingas tęstinis stebėjimas, griežtesnė prekybos kontrolė ir tarpusavio bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų, mokslininkų ir vietos bendruomenių.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra indinis vėžlys?
A: Indijos vėžlys yra Indijos ir Bangladešo upėse aptinkama vėžlių rūšis.
K: Kokio dydžio yra indinio vėžlio kiautas?
A.: Indijos švelniakailių vėžlių kiautas gali būti iki 94 cm (37 colių) ilgio.
K: Kuo maitinasi Indijos švelniakailis vėžlys?
A.: Indinis švelniakailis vėžlys daugiausia minta žuvimis, varliagyviais, lavonais ir kitais gyvūnais, bet taip pat minta vandens augalais.
K.: Kodėl indinis vėžlys yra įtrauktas į pažeidžiamų rūšių sąrašą?
A.: Indijos švelniakailis vėžlys įtrauktas į pažeidžiamų rūšių sąrašą dėl tokių grėsmių, kaip vėžlių mėsos pardavimas, buveinių nykimas ir pokyčiai, kuriuos sukelia užtvankų statyba, melioracijos darbai, didėjanti žvejyba ir ūkininkavimas.
K.: Dėl ko Indijos švelniakailis vėžlys sugeba labai greitai plaukti?
A.: Dėl ovalo formos kiauto, kuris taip pat yra gana plokščias ir lygus, Indijos švelniakailis vėžlys gali plaukti labai greitai.
K: Ar kai kuriose vietovėse indiniai vėžliai laikomi šventais?
A.: Taip, indiniai švelniakailiai vėžliai dažnai laikomi Odišos šventyklų tvenkiniuose, kur jie laikomi šventais.
K: Kiek vėžlių mėsos parduodama turgavietėse kiekvieną savaitę, grasindami, kad bus parduota indinių vėžlių?
A: Kiekvieną savaitę turguose parduodama 30-40 tonų vėžlių mėsos, o tai kelia grėsmę Indijos švelniakailiams vėžliams.
Ieškoti