Airijos laisvoji valstybė (airių kalba: Saorstát Éireann) 1922–1937 m. buvo oficialus valstybės pavadinimas, nustatytas po Anglo‑Airijos sutarties. Naujoji valstybinė forma pakeitė tiek Airijos Respubliką, tiek administracinį darinį, vadintą Pietų Airija.
Airijos laisvoji valstybė buvo suvereni dominionas Britų imperijoje / Tautų sandraugoje: turėjo savo konstituciją (1922 m.), parlamentą (Oireachtas — sudarytą iš Karaliaus, Dáil Éireann ir Seanad Éireann), teisminę sistemą ir savarankišką vidaus valdžią. Konstitucijoje buvo numatytas ištikimybės priesaikos (oath of allegiance) reikalavimas, kas sukėlė dideles politines aistras ir prisidėjo prie 1922–1923 m. pilietinio karo tarp Sutartį palaikiusių ir jai priešinamų jėgų.
Vykdomąją valdžią atliko Vykdomoji taryba (Executive Council), kuriai vadovavo Vykdomosios tarybos pirmininkas (angl. President of the Executive Council) — tai buvo faktinis vyriausybės vadovas, o ne tradicinis „ministras pirmininkas“.
Iš konstitucinės pusės valstybės galvoje formalus vaidmuo priklausė monarchui, kurį valstybėje reprezentavo generalgubernatorius. Iš pradžių manyta, kad generalgubernatorius atstovauja Jungtinės Karalystės monarchui ir yra susijęs su Londono institucijomis; vėliau, ypač po dominijų statuso pripažinimo ir diskusijų 1920–1920‑ųjų pabaigoje, buvo aiškiau nuspręsta, kad generalgubernatorius atstovauja monarchui Airijos laisvojoje valstybėje (formaliai — tam pačiam asmeniui), taip mažinant Jungtinės Karalystės vykdomosios valdžios tiesioginę įtaką Airijos vidaus reikalams. Šis pakeitimas leido Airijos vyriausybei patarinėti monarchui ir generalgubernatoriui Airijos reikalais be britų vyriausybės tiesioginio įsikišimo.
1920–1930 m. dešimtmetyje politinė scena keitėsi: po nepriklausomybės kovų ir pilietinio karo valdžią iš pradžių laikė pro‑Sutarties formacijos (pvz., Cumann na nGaedheal), o 1932 m. į valdžią atėjus Éamon de Valera vadovaujamai Fianna Fáil, pradėtos sistemingos priemonės mažinti konstitucinius saitus su monarchija ir britų institucijomis. Tarp svarbiausių žingsnių buvo priesaikos atšaukimas, generalgubernatoriaus funkcijų ribojimas ir valdymo transformacijos.
1936 m., po Didžiosios Britanijos karaliaus abdiakcijos krizinio įvykių ciklo, Airijos vyriausybė sureguliavo tarptautinius monarchijos klausimus taip, kad karaliaus vaidmuo būtų sumažintas iki išimtinai tarptautinių reikalų (External Relations Act). 1937 m. priimta nauja konstitucija — Bunreacht na hÉireann — pakeitė valstybės pavadinimą į airių kalbą: airių — Éire (angl. Ireland) ir įtvirtino naujas institucijas, įskaitant Prezidentą kaip valstybės vadovą vidaus reikaluose. Tačiau monarchijos likutinis vaidmuo tarptautiniuose santykiuose formaliai išliko dar keletą metų.
Galutinai monarchijos teisinis vaidmuo baigėsi priėmus 1948 m. aktą (Republic of Ireland Act), kuris įsigaliojo 1949 m. balandžio 18 d. — nuo tada valstybė oficialiai tampa Respublika (Republic of Ireland) ir pilnai atsiskyrė nuo konstitucinių monarchinių ryšių su Jungtine Karalyste.
Trumpai apibendrinant: 1922–1937 m. Airijos laisvoji valstybė buvo tarpinis laikotarpis tarp revoliucinių 1919–1921 m. ir moderniosios 1937 m. konstitucinės tvarkos. Šiuo laikotarpiu Airija įtvirtino savarankišką vidaus valdžią, patyrė politinį suskaidymą ir palaipsniui atsisakė kolonijinių ryšių formų, kurios galiausiai nutrūko 1949 m.