Pietų Airija buvo teisės aktu (Government of Ireland Act 1920) numatyta 26 Airijos grafysčių teritorija, skirta sudaryti atskirai parlamentinei valdžiai salos pietinėje ir vakarinėje dalyje. Įstatymas, gavęs karaliaus sankciją 1920 m. gruodžio mėn., padalijo Airiją į dvi dalis: Šiaurės Airiją (maždaug šešios grafystės, šiaurės rytinė dalis) ir Pietų Airiją (likusios 26 grafystės). Abiejose teritorijose buvo numatyti dviejų rūmų parlamentai (žemesnioji rūmai – House of Commons ir aukštesnioji rūmai – Senate) bei atskiros vyriausybės, o karaliaus atstovu turėjo būti Airijos lordas leitenantas, veikiantis abiejose dalyse.

Istorinė aplinka

Šis sprendimas priimtas vykstant Airijos nepriklausomybės kovoms (Irish War of Independence). Vietos politinė realybė ženkliai skyrėsi nuo teisinių konstrukcijų: dauguma rinkėjų pietinėje Airijoje palaikė nepriklausomybės siekiančią partiją Sinn Féin, kuri neigė britiško parlamento įgaliojimus. 1921 m. gegužės mėn. vykę rinkimai pagal naują įstatymą daugelyje pietinių apygardų baigėsi be priešininkų konkurencijos, o išrinktieji nariai (daugiausia Sinn Féin) laikė šiuos rinkimus savo suvažiavimo – antruoju Dáil Éireann, o ne Britanijos sukurtos institucijos – Pietų Airijos parlamento.

Veiklos nevykdymas ir posėdžių problemos

Pietų Airijos parlamentas praktiškai neveikė. Pirmasis bandymas sušaukti posėdį žlugo dėl kvorumo trūkumo – dauguma išrinktųjų narių atsisakė dalyvauti, boikotuodami britišką instituciją. Vietoje to jų atstovai veikė Dáil Éireann, kur buvo priimami svarbūs sprendimai dėl tolimesnių derybų su Britanija ir valstybės ateities.

Antrajame etape, po 1921 m. gruodžio mėn. pasirašyto Anglo–Airijos susitarimo (Anglo‑Irish Treaty), susitarimo ratifikavimo procesas vyko daugiausia Dáil Éireann ir vykdant derybas su britų valdžia. Dáil patvirtino sutartį 1922 m. sausio mėnesį, o pagal sutartį buvo įsteigta laikinė Provisional Government, kuri ėmėsi administruoti pietinę salos dalį. Taip Pietų Airijos institucija pagal 1920 m. įstatymą niekada nenuosekliai neįsigalėjo – faktinė valdžia perėjo kitomis teisėtomis procedūromis reglamentuotoms struktūroms.

Pabaiga ir pasekmės

Taigi, nors Pietų Airija buvo formalus teisės aktų sukurtas darinys, ji liko daugiausia teisinio formalumo lygyje – tarsi „valstybė popieriuje“. Realus suverenumo perdavimas įvyko pagal Anglo‑Airijos sutartį ir vėliau – įkuriant Airijos laisvės valstybę (Irish Free State) 1922 m., kuri pakeitė 1920 m. įstatymo schemą pietinėje salos dalyje. Tuo tarpu Šiaurės Airija pasinaudojo teisės aktu numatyta galimybe išsiskirti ir liko Jungtinės Karalystės sudėtyje su savo parlamentu.

Trumpa santrauka

  • Pietų Airija – 26 grafysčių regionas, numatytas Government of Ireland Act 1920.
  • Parlamentai ir vyriausybės turėjo būti dvikameriniai, karaliaus atstovas – Airijos lordas leitenantas.
  • Ši institucija realiai neįsisteigė dėl Sinn Féin boikoto, sukilimų ir vykusių derybų.
  • Anglo‑Airijos sutartis (1921) ir vėlesnės įstatyminės bei politinės permainos nulėmė, kad Pietų Airija liko teisiniu fenomenu, o faktinę valdžią perėmė Provisional Government ir galiausiai – Airijos laisvės valstybė.