Airijos Respublika (airių kalba: Saorstát Éireann) pirmąsyk buvo paskelbta Velykų sukilimo metu 1916 m. ir vėliau atgimė kaip politinis projektas, kurį 1919 m. įkūrė Pirmasis Dáil (parlamentas). Šis nepriklausomos valstybės statuso pareiškimas formalizavo ilgalaikį siekį atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės ir virto faktine valdžios alternatyva 1919–1922 m., kai vyko Airijos nepriklausomybės karo konfliktas tarp Airijos respublikonų armijos ir britų pajėgų.
Proklamavimas ir politinis kontekstas
Velykų sukilimo (1916) vadovai, tarp jų tokie asmenys kaip P. Pearse ir J. Connolly, paskelbė Airijos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę. Po sukilimo vykusios egzekucijos ir britų represijos iš dalies pakeitė visuomenės nuomonę, o 1918 m. rinkimų rezultatai leido airių nacionalistų partijai Sinn Féin laimėti daugumą mandatų Airijos teritorijoje. Laimėjusieji atsisakė eiti į Londono parlamentą ir 1919 m. sausio 21 d. susirinkę Pirmasis Dáil paskelbė Airijos Respublikos atstatymą ir savarankišką valdžią.
Karo eiga ir alternatyvios institucijos
Per 1919–1921 m. konfliktą Airijos respublikonų armija (IRA) vykdė gerilių kovą prieš britų kariuomenę, Karalystės vietinę policiją (ypač RIC) bei papildomas specialiąsias pajėgas (pvz., „Black and Tans“ ir „Auxiliaries“). Republicanų pusėje veikė ir politinės institucijos – Dáil kūrė savus teismus, vietos administraciją ir policijos struktūras, bandydamas pakeisti britų valdžią realioje praktikoje. Tuo tarpu britų pajėgos ir paramą turinčios lojalios jėgos taikė represijas, areštus ir kolektyvines bausmes, kas prisidėjo prie didėjančio smurto ir visuomeninių įtampų.
Anglijos ir Airijos sutartis (1921) ir jos pasekmės
Karas baigėsi politinėmis derybomis, kurių rezultatas – 1921 m. pasirašyta Anglijos ir Airijos sutartis (Anglo‑Irish Treaty). Sutartis suteikė 26 iš 32 grafysčių autonominį statusą kaip Airijos laisvoji valstybė (dominion), su tam tikromis sąlygomis, įskaitant ištikimybės priesaiką Karūnai, o likusios šešios grafystės tuo pačiu išliko Jungtinės Karalystės sudėtyje kaip Šiaurės Airija. Sutartis buvo pasirašyta 1921 m. gruodžio mėn. ir ratifikuota 1922 m., o Airijos laisvoji valstybė oficialiai įkūrusioji 1922 m. pabaigoje.
Sutartis sukėlė gilų skilimą tarp respublikonų: dalis politikų ir kovotojų (tarp jų M. Collins ir A. Griffith) palaikė sutartį kaip praktišką žingsnį link pilnesnės nepriklausomybės, kiti (pvz., E. de Valera ir dalis Sinn Féin narių) ją atmetė kaip išdavystę idealų. Šis susiskaldymas peraugo į Airijos pilietinį karą 1922–1923 m., kuris dar labiau komplikuodavo valstybės kūrimo procesą.
Politinis palikimas ir abstencionizmas
Po sutarties dalis Sinn Féin politikų atsisakė pripažinti Airijos laisvosios valstybės institucijas ir toliau teigė, kad tikroji Airijos Respublika egzistuoja žodžiu ir teisine prasme, nors realiai ji nebesiekė visuotinės teritorinės kontrolės. Iki tol daugelis išrinktų Sinn Féin mandatų 1918 m. buvo skirtos dalyvauti Dáil, o Sinn Féin kaip partija praktikuodavo abstentionizmą – atmetimą sėsti Jungtinės Karalystės parlamente. Po sutarties politinis peizažas dar labiau pasikeitė: pro‑sutarties jėgos formavo naujas partijas (pvz., vėlesnį Cumann na nGaedheal), o anti‑sutarties respublikonai ilgą laiką laikėsi abstencionistinės pozicijos prieš naująją valstybę.
Ilgalaikėje perspektyvoje 1916–1922 m. įvykiai suformavo modernios Airijos valstybės pagrindus: 1937 m. priimta konstitucija sukūrė naują politinę sistemą, o 1949 m. įgyvendintos priemonės paskelbė Airiją visiškai nepriklausoma respublika. Vis dėlto idėja apie 1916 ir 1919 m. skelbtą Airijos Respubliką išliko svarbi tiek politinei kultūrai, tiek kolektyvinei atminčiai.