Jonas Škotijos karalius (1248-1314 m.) — dažniausiai vadinamas Jonu Balliolu arba tiksliau Jonu de Balliolu — kilo iš įtakingos Balliolių giminės. Jis gimė apie 1248 m., tikriausiai Barnardo pilyje, nors vieta nėra visiškai patvirtinta. Jo tėvas buvo Johnas I de Balliol, motina — Devorguilla iš Galloway, kuri vėliau įkūrė ir rėmė studijų fondus, susijusius su vėlesne Balliol kolegija Oksforde.
Pretenzijos į sostą ir karūnavimas
1290 m., mirus škotų karalienei Margaretai (Škotijos karalienei, vadinamai „Burtininke“), kilo ilga teisinė kova dėl Sosto paveldėjimo, vadinama „Didžiuoju teismu“ (Great Cause). Jono Balliolio vardas buvo tarp pagrindinių pretendentų; konkurentai į šį postą taip pat buvo Robertas Brusas (Annandale) ir keli kiti kilmingieji, tačiau Edvardas I, valdęs kaip „išklausymo“ teisėjas, 1292 m. paskelbė apie savo sprendimą skirti Balliolį karaliumi. Oficiali karūnavimo data — 1292 m. lapkričio 30 d., Švento Andriejaus dieną, Skone.
Valdymas, Edvardo įtaka ir nemalonumai
Edvardas I nuo pat pradžių reikalavo, kad Jonas Balliolis pripažintų jo viršenybę, ir ėmėsi priemonių sumažinti škotų karaliaus nepriklausomybę. Edvardo politika de facto pavertė Balliolį „marionetiniu karaliumi“ — jam buvo primetami teisiniai ir finansiniai įsipareigojimai, reikalauta karinės pagalbos anglų karui, o škotų valdovui dažnai teko vykdyti Anglijos interesus prieš vietinius lūkesčius. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp škotų didikų ir liaudies.
1296 m. įtampa peraugo į atvirą konfliktą. Edvardo pajėgos šturmavo Berviką (Berwick) ir jį siaubingai išplėšė — žudynėse žuvo gerokai žmonių (istoriniuose šaltiniuose minima apie 8 000 aukų), o netrukus po to Anglijos kariuomenė Sutriuškino škotų pajėgas Dunbaro mūšyje. Šių pralaimėjimų fone Balliolis buvo sutriuškintas ir politinėje, ir karinėje prasme.
Atsitraukimas, areštas ir ištremimas
Po 1296 m. ekspedicijų Edvardas atėmė iš Jono Balliolio karališką valdžią: jis buvo priverstas atsistatydinti (abdikavo 1296 m.), prarado karališkąsias insignijas (jo niekinamas pravardė „Toom Tabard“ — „tuščias apsiaustas“) ir pateko į Edvardo nelaisvę. Balliolis buvo laikomas kalinimuose, vėliau perkeliamas į Tower of London; 1299 m. jam buvo leista išvykti į išvykimą į žemių ir giminių globą Prancūzijoje. Ten praleido paskutinius gyvenimo metus ir mirė 1314 m. Prancūzijoje.
Paveldas
Nors Jonas Balliolis kaip monarchas laikomas silpnu ir anglų įtakos įkalintu valdovu, jo vardo šeimos linija išliko reikšminga: sūnus Edwardas Balliolis vėliau (1332–1336 m.) su anglų parama bandė pretenduoti į Škotijos sostą. Taip pat Balliolių dinastijos turtai ir motinos Devorguillos mecenavimas prisidėjo prie akademinių institucijų kūrimo — Balliol vardas ir ryšiai išliko istorijoje iki šių dienų.
