Kioto protokolas: JT klimato kaitos susitarimo apibrėžimas

Kioto protokolas: JT klimato kaitos susitarimas — kas tai, ratifikacijos, šalių įsipareigojimai ir poveikis CO2 mažinimui bei tarptautinei politikai.

Kioto protokolas – tai Jungtinių Tautų parengtas „Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolas“, skirtas sumažinti klimato kaitos poveikį, ypač visuotinio atšilimo riziką. Protokolas nustato įsipareigojimus pramoninėms (Annex I) šalims riboti arba sumažinti atmosferą teršiančių „šiltnamio efektą sukeliančių dujų“ emisijas – daugiausia anglies dioksido ir kitų pagrindinių šiltnamio dujų.

Kas nustatyta ir kam taikoma

Kioto protokolas skyrė privalomus kiekybinius tikslus daugumai išsivysčiusių šalių (Annex I). Šie tikslai dažniausiai išreikšti procentiniu emisijų sumažinimu, palyginti su 1990 metų lygiu, ir galiojo pirmam įsipareigojimų laikotarpiui 2008–2012 m. Dalis šalių turėjo skirtingus tikslus pagal jų nacionalines aplinkybes.

Prieigos ir įsigaliojimo datos

Protokolas buvo parengtas Kiote, Japonijoje, todėl vadinamas Kioto protokolu. Jis oficialiai įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d. – tai įvyko po to, kai pakankamas skaičius šalių, tarp jų ir didelę dalį pramoninių šalių atstovavusi Rusija, ratifikavo susitarimą. Dauguma pasaulio valstybių vėliau tapo Protokolo šalimis, tačiau keli dideli emisijų šaltiniai su skirtingais politiniais sprendimais elgėsi kitaip.

Kas neratifikavo arba pasitraukė

Ne visos svarbiausios ekonomiškai išsivysčiusios valstybės priėmė ar įgyvendino Kioto reikalavimus. Jungtinės Amerikos Valstijos Protokolą pasirašė (1998 m.), tačiau ratifikacijos nebuvo: 2001 m. JAV administracija paskelbė, kad neprisijungs prie Kioto. Vėliau kai kurios šalys sąmoningai pasitraukė iš antrojo įsipareigojimų periodo arba neratifikavo jo (pvz., Kanada oficialiai pasitraukė 2012 m.).

Įsipareigojimų laikotarpiai ir Doha pakeitimas

Pirmasis Kioto įsipareigojimų laikotarpis apėmė 2008–2012 m. 2012 m. Doha pakeitimu (Doha Amendment) buvo numatytas antrasis laikotarpis 2013–2020 m., kuriam dalis šalių turi atskirus įsipareigojimus. Ne visos šalys ratifikavo Dohiškąjį pakeitimą, todėl jo taikymas skiriasi tarp šalių.

Mechanizmai ir poveikio priemonės

Vienu iš svarbių Kioto palikimų tapo rinkos principu grįsti ir kitokie lankstumo mechanizmai:

• Tarptautinė emisijų prekyba (Emissions Trading) – leidžia šalims, viršijančioms savo tikslus, parduoti „perteklių“ kitoms šalims.
• Švarių plėtros mechanizmas (Clean Development Mechanism, CDM) – leidžia vystančiosioms šalims vykdyti projektus, mažinančius emisijas, ir parduoti patvirtintas emisijų taupymo vienetas pramoninėms šalims.
• Bendros įgyvendinimo projektai (Joint Implementation, JI) – leidžia valstybei su sumažintomis emisijomis investuoti į emisijas mažinančius projektus kitoje išsivysčiusioje šalyje.

Taip pat Kioto protokolas paskatino sukurti sistemas duomenų rinkimui, stebėsenai ir ataskaitoms (MRV – measurement, reporting and verification), kurios vėliau tapo svarbios ir platesnėse klimato susitarimų struktūrose.

Kritika ir ribotumai

Protokolui pateikta nemažai kritikos:

• Dalis besivystančių ir greitai augančių ekonomikų (pvz., Kinija, Indija) nebuvo įtrauktos į privalomų sumažinimų sąrašus tokiu pat mastu kaip išsivysčiusios šalys, todėl kai kurios pramoninės šalys laikė tai nesąžininga konkurencijos sąlygomis.
• Kelios svarbios šalys neratifikuotų arba pasitraukė iš tam tikrų laikotarpių, todėl sumažėjo protokolo padengiamumas ir efektyvumas.
• Kontrolės ir sankcijų mechanizmai kartais vertinami kaip nepakankamai griežti, o kelių mechanizmų administravimas bei projektų kokybė – problematiški.

Paveldas ir ryšys su Paryžiaus susitarimu

Nors Kioto protokolas turėjo ribotumų, jis padarė tris svarbias pasekmes:

• įtvirtino idėją, kad tarptautiniu mastu privalomi emisijų apribojimai yra galimi ir teisiniai;
• įdiegė tarptautines rinkos priemones emisijoms valdyti (CDM, JI, prekyba), kurios vėliau padėjo formuoti emisijų prekybos ir naujų klimato finansavimo priemonių praktiką;
• sukūrė MRV sistemas ir duomenų ataskaitų praktiką, naudotą vėlesniuose susitarimuose.

2015 m. Paryžiaus susitarimas įvedė naują požiūrį – nacionaliai nustatytas indėlis (NDC), kuriame dalyvauja praktiškai visos šalys, todėl daug šalių palaipsniui pereina nuo Kioto mechanikų prie platesnio Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo mechanizmo. Vis dėlto Kioto protokolas išliko svarbi teisinė ir institucinė klimato politikos dalis toms šalims, kurios turi ratifikuotus įsipareigojimus pagal pirmąjį ar antrąjį įsipareigojimų periodą.

Santrauka

Kioto protokolas yra pirmasis tarptautinis susitarimas, nustatęs privalomus emisijų mažinimo tikslus pramoninėms šalims ir įvedęs rinkos mechanizmus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimui. Jis padėjo sukurti tarptautinę klimato politikos infrastruktūrą, nors susidūrė su politinėmis ir praktinėmis kliūtimis, ypač dėl kai kurių didžiųjų pasaulio ekonomikos dalyvių neratifikuotų sprendimų arba pasitraukimų. Daugumos valstybių klimato politikos eiga vėliau persikėlė prie Paryžiaus susitarimo modelio.

Pastaba: anksčiau pasitaikę netikslumai tekste (pvz., apie tai, kuriuo laikotarpiu ir kurie politikai vykdė ratifikacijas ar pasitraukimus) išdėstyti tiksliau: 2005 m. vasario 16 d. Protokolas įsigaliojo po to, kai Rusija ratifikavo jį 2004 m. pabaigoje; Australija ratifikavo Kioto protokolą 2007 m., vadovaujant ministrui pirmininkui Kevinui Ruddui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Kioto protokolas?

K.: Ko Kioto protokole reikalaujama, kad šalys imtųsi veiksmų?

K.: Kas sukūrė Kioto protokolą?

K: Kodėl ji buvo sukurta?

K.: Kokios dujos įtrauktos į protokolą?

K: Kaip šalys laikosi šio protokolo?

Klausimas: Ar yra vykdymo užtikrinimo mechanizmas, kad būtų laikomasi Protokolo?

Paieška pagal raidę