Turkanos (Rudolfo) ežeras – Afrikos didžiausias šarminis dykumos ežeras

Turkanos (Rudolfo) ežeras — didžiausias Afrikos šarminis dykumos ežeras: laukinė gamta, krokodilai, aktyvus sala-ugnikalnis, UNESCO paveldas ir svarbios hominidų fosilijos.

Turkanos ežeras, anksčiau vadintas Rudolfo ežeru, yra didelis ir unikalus vandens telkinys Didžiajame riftiniame slėnyje šiaurės vakarų Kenijoje. Jo šiaurinis galas priartėja prie Etiopijos, o į ežerą patenka upių srovės iš abi pusių, daugiausia iš Etiopijos.

Geografija ir dydis

Turkanos ežeras yra didžiausias pasaulyje nuolatinis dykumos ežeras ir didžiausias pasaulyje šarminis ežeras. Jo matmenys kinta priklausomai nuo kritulių ir garavimo, bet ežeras siekia keliasdešimt—kelis šimtus kilometrų ilgio; plotas yra tūkstančių kvadratinių kilometrų (plotas ir tūris laikui bėgant kinta). Pagal tūrį jis užima ketvirtą vietą tarp druskos ežerų pasaulyje po Kaspijos jūros, Issyk-Kulo ežero ir (mažėjančios) Aralo jūros, o tarp visų ežerų – apie 24-ą vietą pagal plotą.

Klimatas ir hidrologija

Regionas yra karštas ir labai sausas. Į ežerą įteka trys pagrindinės upės: Omo, Turkvelio ir Kerio. Iš jų Omo atneša daugiausia vandens ir nuosėdų iš Etiopijos aukštumų. Ežeras neturi nuotėkio (endorheinis baseinas), todėl vandens kiekis keičiasi daugiausia dėl garavimo — sauso klimato ir didelės temperatūros skirtumų tarp vandens ir sausumos pasekmė. Dėl šių priežasčių ežero vandens lygis ir tūris per dešimtmečius kinta: pavyzdžiui, nuo 1975 iki 1993 m. žinomas reikšmingas lygio kritimas (apie 10 metrų).

Vanduo ir gyvenimas vandenyje

Vanduo Turkanos ežere yra šarminis ir druskus — jis teoriškai gali būti vartojamas (kai kuriais atvejais) bet yra nemalonus skonio ir netinkamas ilgalaikiam gėrimui be tinkamo apdorojimo. Nepaisant to, ežeras palaiko gausią ežeringą gyvūniją: daug rūšių žuvų, taip pat dideli vykstančių prisitaikymų pavyzdžiai. Ežere migruoja ir minta jame daug flamingų (ypač besiveisiančių prie dumblių ir cianobakterijų), o pakrančių tvenkiniai ir tolimos įlankos yra svarbios paukščių buveinės.

Biodiversitetas ant kranto

Dėl atšiauraus klimato ir geografinės izoliacijos daug gyvūnų ir augalų Turkanos apylinkėse yra gerokai adaptuoti prie dykuminių sąlygų. Lygumose gyvena Nilo krokodilai, dažnai sutinkami pakrantėse ir upių žiotyse. Uolėtose pakrantėse randami skorpionai ir kiliminės vipetės; šios vietovės gali būti pavojingos nepatyrusiems lankytojams. Vietos gyventojai — tarp jų ir turkųanačiai (Turkana) — tradiciškai gyvena klajokliško gyvulininkystės būdu ir priklauso nuo ežero žuvų bei aplinkinių ganyklų.

Geologija, ugnikalniai ir salos

Aplinkinės vietovės uolienos daugiausia yra vulkaninės. Ežeras turi kelias saleles, iš kurių centrinė sala yra aktyvus ugnikalnis, kartais skleisti garus ir fumaroles. Rytinė ir pietinė pakrantės dalys paprastai yra uolėtos ar sudarytos iš atodangų, o vakarinės ir šiaurinės — žemesnės, su kopomis, nerijomis ir lygumomis. Pakrantės ir pakrantės vėjai gali būti labai stiprūs, nes vanduo įšyla ir atvėsta lėčiau nei sausuma — dėl to dažni staigūs vėjai ir audros.

Archeologija ir žmogaus evoliucija

Daugelis antropologų Turkanos ežero teritoriją laiko vienu svarbiausių žmonijos vystymosi regionų, nes čia rasta daug hominidų fosilijų ir archeologinių radinių. Netoli ežero — Koobi Fora ir kiti kasinėjimų tyrimų taškai — atskleidė svarbią informaciją apie ankstyvuosius hominidus. 1984 m. netoli ežero rastas žymusis Turkanos berniuko (Nariokotome Berniuko) skeletas, suteikęs vertingų duomenų apie Homo erectus/ergaster morfologiją ir augimą.

Turizmas, žvejyba ir pavojai

Turkanos ežeras ir jo pakrantės pritraukia mokslininkus, paukščių stebėtojus, žygeivius ir ekspedicijas. Vietinė žvejyba yra svarbi gyventojų pragyvenimui; žvejai kartais įsteigia sezonines stovyklas pakrantėje. Tačiau dėl atokumo, kieto klimato, staigių audrų, pavojingos faunos (krokodilai, skorpionai, nuodingos vėžlės), taip pat regioninės saugumo situacijos ir prastų kelių ežero apylinkės laikomos potencialiai pavojingomis nepatyrusiems turistams — lankytis verta su vietiniais gidais, reindžeriais ar patyrusiais keliautojais.

Apsauga ir UNESCO

Turkanos ežero ekologinė ir archeologinė reikšmė lėmė, kad teritorijoje įsteigti nacionaliniai parkai ir saugomos zonos. Turkanos ežero nacionaliniai parkai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sibiloi nacionalinis parkas yra rytinėje ežero pakrantėje, o Centrinės salos nacionalinis parkas ir Pietų salos nacionalinis parkas — pačiame ežere. Abu parkai garsėja ne tik gamta, bet ir krokodilų populiacijomis bei archeologiniais radiniais.

Apibendrinant, Turkanos ežeras yra reikšmingas tiek gamtinėje, tiek mokslo žvalgybos prasme: tai unikalus ekosistemos pavyzdys, svarbi paukščių, žuvų ir sausumos faunos buveinė bei vienas svarbiausių pasaulio vietovių žmogaus evoliucijos tyrimams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip anksčiau vadinosi Turkanos ežeras?

K: Kokio tipo tai ežeras?

K.: Kaip ežeras atrodo tarp visų ežerų pagal dydį?

K: Ar vanduo yra geriamasis?

K: Ar šalia ežero yra nacionalinių parkų?

K: Kokia laukinė gyvūnija gyvena ežere ir jo apylinkėse?

K: Kodėl ši sritis svarbi antropologams?

Paieška pagal raidę