Puntas (Punto žemė): senovės Egipto prekybos regionas ir misterija
Puntas (Punto žemė) — senovės Egipto prekybos centras: aukso, dervų ir dramblio kaulo tiekėjas. Sužinok apie ekspedicijas, vietovės tapatybę ir istorijos paslaptis.
"Puntlandas" - Somalio provincija
Punto žemė (kartais rašoma Pwenet arba Pwene) yra istorinė-geografinė sąvoka, minima senovės egiptiečių tekstuose ir reljefuose. Ji buvo viena iš svarbiausių Egipto prekybos partnerių – iš ten importuota vertinga medžiaga, gyvūnai ir prieskoniai, reikšmingi tiek kasdieniame gyvenime, tiek religiniuose apeigose.
Prekybos prekės ir reikšmė
- Auksas – Puntas buvo nurodomas kaip aukso šaltinis kai kuriuose egiptietiškuose šaltiniuose.
- Aromatinės dervos ir smilkalai – ypač mirra ir frankincense (libanas), plačiai naudojami smilkymui ir religinėms apeigoms; dėl šių produktų Punta kartais vadinta Ta netjer, „Dievo žeme“.
- Juodmedis / ebenmedis – vertinga mediena baldams ir meno dirbiniams.
- Dramblio kaulas, egzotiniai gyvūnai ir plunksnos – drambliai, beždžionės, strutis ir kiti laukiniai gyvūnai bei jų dalys dekoracijoms ir dovanoms.
- Prieskoniai, kitos medžiagos – įvairūs papuošalai, sakai ir medžiagos, vertintos Egipto rūmuose.
Abiščių ir ekspedicijos
Senovės Egipto šaltiniuose aprašytos prekybos ekspedicijos į Puntą: jos buvo organizuojamos tiek jūra, tiek ilgais sausumos maršrutais per Raudonąją jūrą ir pakrantes. Vienas žinomiausių pavyzdžių – faraonės Hatshepsut (XV a. pr. m. e.) ekspedicija, pavaizduota reljefuose Deir el-Bahri, kur matyti laivai, prekės, Puntiečių siūlomi dovanų mainai ir Puntiečių valdovė. Tokie įrašai liudija ne tik ekonominius, bet ir diplomatinius bei ritualinius ryšius.
Gyventojai ir kasdienybė
Egipto reljefuose Puntiečiai vaizduojami kaip keli etniniai ar socialiniai tipai su skirtingais drabužiais, šukuosenomis ir papuošalais. Minimi gyvulininkystė, žuvininkystė ir gyvenimas namuose ant polių ar pakrančių statiniuose pastatuose. Puntiečių vaizdavimas rodo išskirtinį ryšį su jūra bei pakrantės ekosistema.
Vieta ir moksliniai ginčai
Nėra visuotinai priimtos vietos, kur tiksliai buvo Punto žemė. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų mano, kad ji buvo pietrytinėje Egipto kaimynystėje, apimdama dalis Afrikos Rago pakrančių: dabartinio Somalio, Džibučio, Eritrėjos, šiaurės rytų Etiopijos ir galbūt Sudano Raudonosios jūros regionus. Kiti tyrinėtojai siūlo vietas Pietų Arabijoje (dabar Jemene arba Omane), todėl galimas ir dviejų pusių — Afrikos ir Arabijos — zonos apimties scenarijus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuolaikinis Puntlandas (Somalio administracinis regionas) greičiausiai įgavo pavadinimą pagal senovinį Puntą, tačiau tai nereiškia, kad Puntas sutampa vienareikšmiškai su šiuolaikine administracine sritimi.
Istoriniai laikotarpiai ir įrodymai
Tekstiniai ir ikonografiniai šaltiniai rodo, kad Egipto ryšiai su Puntu egzistavo nuo ankstyvųjų dinastijų laikų ir tęsėsi per Naująją Karalystę bei vėlesnius amžius. Archeologiniai radiniai, augalinių terpenų arealų tyrimai ir palynologija (žiedadulkių analizė) padeda apriboti galimas vietas, tačiau galutinio atsakymo kol kas nėra. Dėl to Punto vieta išlieka vienu įdomiausių Senovės Artimųjų Rytų tyrimų klausimų.
Biblinės ir kultūrinės nuorodos
Kai kurie biblijos tyrinėtojai Punto tapatina su Putų (Phut) žeme, minima senojoje Testamentų tradicijoje. Tačiau ryšys nėra visiškai aiškus, nes paminėjimai gali būti įvairiai interpretuojami ir kartais reiškia skirtingas teritorijas skirtinguose laikotarpiuose.
Santrauka
Punto žemė — tai regionas, svarbus senovės Egipto prekybai ir religijai dėl savo aromatinių dervų, medienos, auksinių ir egzotinių produktų. Nors tiksli jo vieta nėra nustatyta, dauguma mokslininkų laiko jį Raudonosios jūros pietrytinio baseino — Afrikos Rago ir (arba) pietinės Arabijos — zona. Punktas lieka reikšminga archeologinių, istorinių ir lingvistinių interpretacijų tema, o jo atvaizdai Egipto šventyklose suteikia vertingą įžvalgą apie senovės prekybos ir kultūrinius ryšius.
Vaizdai
· Reljefai Hačepsutos šventykloje
· 
· 
· 
Egipto ekspedicijos į Puntą
Pirmąją užfiksuotą egiptiečių ekspediciją į Puntą surengė V dinastijos faraonas Sahure (25 a. pr. m. e.). Tačiau aukso iš Punto Egipte buvo jau ketvirtosios dinastijos faraono Chufu laikais.
Šeštosios, vienuoliktosios, dvyliktosios ir aštuonioliktosios Egipto dinastijų laikais į Puntą buvo surengta daugiau ekspedicijų. Dvyliktosios dinastijos laikais prekyba su Puntu buvo paminėta populiariojoje literatūroje "Pasakoje apie sudužusį jūreivį".
Aštuonioliktosios Egipto dinastijos laikais Hačepsuta pastatė Raudonosios jūros laivyną, kad būtų lengviau prekiauti tarp Akabos įlankos prieigų ir pietinių taškų iki Punto, kad mainais už nubijų auksą į Karnaką atgabentų morgus. Hačepsuta asmeniškai surengė garsiausią senovės egiptiečių ekspediciją, plaukusią į Puntą. XV a. pr. m. e. valdant karalienei Hačepsut laivai reguliariai plaukiojo per Raudonąją jūrą, kad gautų bitumo, vario, raižytų amuletų, naftos ir kitų prekių, gabenamų sausuma ir Negyvąja jūra į Elatą, esantį Akabos įlankos pradžioje, kur prie jų prisijungdavo smilkalai ir mira, gabenami į šiaurę tiek jūra, tiek sausuma prekybos keliais per kalnus, einančius į šiaurę išilgai rytinės Raudonosios jūros pakrantės.
Ataskaitą apie šią penkių laivų kelionę vis dar galima pamatyti ant reljefų Hatšepsutos morkuarinėje šventykloje Deir el-Bahri. Visuose šventyklos tekstuose Hačepsuta "palaiko fikciją, kad jos pasiuntinys" kancleris Nehsi, kuris minimas kaip ekspedicijos vadovas, keliavo į Puntą, "kad iš vietinių gyventojų", kurie prisipažįsta esą ištikimi Egipto faraonui, išieškotų duoklę. Iš tikrųjų Nehsi ekspedicija buvo paprasta prekybinė misija į kraštą, Puntą, kuris tuo metu jau buvo nusistovėjęs prekybos punktas. Be to, Nehsi apsilankymas Punte nebuvo pernelyg drąsus, nes jį "lydėjo mažiausiai penki [Egipto] jūrų pėstininkų laivai", o Punto vadas ir jo artimiausi giminaičiai jį šiltai pasitiko. Puntiečiai "prekiavo ne tik savo pačių pagamintais smilkalais, juodmedžiu ir trumpauodegiais galvijais, bet ir kitų Afrikos valstybių prekėmis, įskaitant auksą, dramblio kaulą ir gyvūnų odas". Pasak šventyklos reljefų, tuo metu Punto žemę valdė karalius Parahu ir karalienė Ati. Ši gerai iliustruota Hačepsutos ekspedicija įvyko devintaisiais moters faraonės valdymo metais su dievo Amono palaiminimu:
Pasakė Amenas, Dviejų žemių sostų valdovas: "Ateik, ateik taikiai, mano dukra, gražuole, kuri esi mano širdyje, karaliau Maatkare [t. y. Hačepsute]... Aš tau atiduosiu Puntą, visą... Aš vesiu tavo karius sausuma ir vandeniu, paslaptingais krantais, kurie jungiasi su smilkalų uostais... Jie ims smilkalų tiek, kiek norės. Jie pakraus savo laivus iki soties savo širdžių patenkinimo žalių [t. y. šviežių] smilkalų medžiais ir visomis krašto gėrybėmis".
Egiptiečiai ne itin gerai mokėjo keliauti jūra. Jiems kelionė į Puntą turėjo būti panaši į šiuolaikinių tyrinėtojų kelionę į Mėnulį. Tačiau atlygis [už gautus smilkalus, juodmedį ir mirą] aiškiai nusvėrė riziką. Hačepsutos XVIII dinastijos įpėdiniai, tokie kaip Tutmozė III ir Amenhotepas III, taip pat tęsė Egipto prekybos su Puntu tradiciją. Prekyba su Puntu tęsėsi iki XX dinastijos pradžios, o paskui nutrūko prieš Egipto Naujosios karalystės pabaigą. Šiuolaikiniame Egipto dokumente - papiruse Harris I, kuriame išsamiai aprašomi XX dinastijos pradžios karaliaus Ramzio III valdymo laikotarpio įvykiai, aiškiai aprašomas Egipto ekspedicijos grįžimas iš Punto:
Jie saugiai atvyko į Kopto dykumos šalį ir ramiai prisišvartavo, nešini atsivežtomis prekėmis. Keliaudami sausuma, jie [prekės] buvo pakrautos ant asilų ir žmonių, o Kopto uoste perkrautos į laivus. Jie [prekės ir puntiečiai] buvo siunčiami pirmyn pasroviui, atplaukdavo šventės metu, nešdami duoklę karaliui.
Pasibaigus Naujosios karalystės laikotarpiui, Puntas tapo "nerealia ir pasakiška mitų ir legendų šalimi".
Egiptiečių kareiviai iš Hačepsutos ekspedicijos į Punto žemę, pavaizduoti jos šventykloje Deir el-Bahri.
Šiame reljefe vaizduojami smilkalų ir miros medžiai, gauti Hačepsutos ekspedicijos į Puntą metu.
Medis priešais Hačepsutos šventyklą, kurį, kaip teigiama, iš Punto atvežė Hačepsutos ekspedicija ir kuris pavaizduotas ant šventyklos sienų.
Tai netrukdo
Senovės egiptiečiai Puntą vadino Ta netjer, o tai reiškia "Dievo žemė". Tai reiškė, kad jis buvo tarp Saulės dievo regionų, t. y. regionų, esančių saulėtekio kryptimi, į rytus nuo Egipto. Šių rytinių regionų išteklius sudarė šventyklose naudojami produktai, ypač smilkalai. Senesnėje literatūroje (ir dabartinėje ne giluminėje L literatūroje) buvo tvirtinama, kad žymuo "Dievo žemė", interpretuojamas kaip "Šventoji žemė" arba "Dievų / protėvių žemė", reiškė, kad senovės egiptiečiai Punto žemę laikė savo protėvių tėvyne. W. M. Flindersas Petrie manė, kad dinastinė rasė kilo iš Punto arba per jį, o E. A. Wallisas Budge'as teigė, kad "dinastinio laikotarpio egiptiečių tradicija teigė, kad egiptiečių protėvynė buvo Puntas...". Šis terminas buvo taikomas ne tik Puntui, esančiam į pietryčius nuo Egipto, bet ir Azijos regionams į rytus ir šiaurės rytus nuo Egipto, pavyzdžiui, Libanui, iš kurio buvo gaunama mediena šventykloms.
Karalienė Ati, pavaizduota Hačepsutos reljefuose, demonstruoja pažengusią steatopigiją, kuri siejama su Rytų ir Pietų Afrikos khoi-sanų tauta, nors ja neapsiriboja. Teigiama, kad tai gali būti įrodymas, jog Khoi-San kultūros išliko nuo Sango kultūros Šiaurės rytų Afrikoje iki kušitiškai kalbančių kultūrų atvykimo į šį regioną.
Vieta
Punto gaminių (kaip jie pavaizduoti Hačepsutos šventykloje) nesunkiai galima rasti Afrikos Kyšulyje. Arabijoje jie retesni arba jų visai nėra. Dėl šios priežasties dauguma mokslininkų mano, kad Puntas buvo Šiaurės Rytų Afrikoje. Tarp šių produktų buvo auksas ir kvapiosios dervos, pavyzdžiui, mira, smilkalai ir juodmedis; tarp Punte vaizduojamų laukinių gyvūnų buvo žirafos, babuinai, hipopotamai ir leopardai. Pasak Ričardo Pankhursto: ["Punt buvo tapatinamas su teritorija tiek Arabijos, tiek Afrikos Kyšulio pakrantėse. Tačiau, atsižvelgiant į egiptiečių iš Punto gautus dirbinius, ypač auksą ir dramblio kaulą, galima daryti prielaidą, kad jie pirmiausia buvo afrikietiškos kilmės. ... Tai leidžia daryti prielaidą, kad terminas "Puntas" tikriausiai buvo taikomas labiau Afrikos, o ne Arabijos teritorijai".
Kai kurie mokslininkai nesutinka su šia nuomone ir nurodo daugybę senovinių užrašų, kuriuose Punto vieta nurodoma Arabijoje. Dimitri Meeksas rašė, kad "tekstų, kuriuose neabejotinai nurodoma Punto vieta yra pietuose, yra mažuma, tačiau jie vieninteliai minimi dabartiniame sutarime dėl šalies vietos. Egiptiečiai mums sako, kad Puntas yra - Nilo slėnio atžvilgiu - ir šiaurėje, kur jis liečiasi su Viduržemio jūros regiono Artimųjų Rytų šalimis, ir taip pat rytuose arba pietryčiuose, o tolimiausios jo ribos yra toli į pietus. Tik Arabijos pusiasalis atitinka visus šiuos požymius".
2010 m. buvo atliktas senovės egiptiečių iš Punto atgabentų mumifikuotų babuinų palaikų genetinis tyrimas. Egipto muziejaus ir Kalifornijos universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama Egipto muziejaus ir Kalifornijos universiteto, deguonies izotopų analizės metodu ištyrė Britų muziejuje saugomų dviejų pavianų mumijų plaukus. Vieno iš pavianų izotopų duomenys buvo iškreipti, todėl kito pavianų deguonies izotopų vertės buvo lyginamos su šiuolaikinių pavianų egzempliorių iš dominančių regionų izotopų vertėmis. Mokslininkai iš pradžių nustatė, kad mumijos labiausiai atitiko šiuolaikinius egzempliorius, matytus Eritrėjoje ir Etiopijoje, o ne kaimyniniame Somalyje, o Etiopijos egzemplioriai "iš esmės į vakarus nuo Eritrėjos". Komanda neturėjo galimybės palyginti mumijų su Jemene gyvenančiais babuinais. Mokslininkai manė, kad tokia analizė duotų panašius rezultatus, nes, pasak jų, regioniniai izotopų žemėlapiai rodo, kad Jemeno babuinai būtų labai panašūs į Somalio babuinus. Profesorius Dominy, vienas iš pagrindinių tyrėjų, iš to padarė išvadą, kad "manome, jog Puntas yra tam tikras apribotas regionas, apimantis rytinę Etiopiją ir visą Eritrėją". 2015 m. mokslininkai atliko papildomą tyrimą, kad patvirtintų savo pirmines išvadas, ir priėjo prie išvados, kad "mūsų rezultatai atskleidžia didelę tikimybę, jog sutampa su rytiniu Somaliu ir Eritrėjos-Etiopijos koridoriumi, o tai rodo, kad šis regionas buvo Papio hamadryas, eksportuotų į Senovės Egiptą, šaltinis".
|
|
|
|
Spėjama vieta aplink Raudonąją jūrą ir pagrindiniai keliavimo sausuma ir jūra keliai
Senesnė literatūra
- Johannes Dümichen: Die Flotte einer ägyptischen Königin, Leipzig, 1868.
- Vilhelmas Maksas Miuleris (Wilhelm Max Müller): Mülleris Mülleris Asien und Europa nach altägyptischen Denkmälern, Leipcigas, 1893.
- Adolfas Ermanas: Gyvenimas Senovės Egipte, Londonas, 1894 m.
- Édouard Naville: "Deir-el-Bahri", Egipto tyrinėjimo fondas, Memoirs XII, XIII, XIV ir XIX, Londonas, 1894 m. ir kt.
- James Henry Breasted: Breastas Breastas: "A History of the Ancient Egyptians", Niujorkas, 1908 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Puntlandas?
A: Puntlandas yra Somalio provincija.
K: Ką gamina ir eksportuoja Puntlandas?
A: Punto kraštas garsėjo aukso, aromatinių dervų, juodmedžio, juodalksnio, juodmedžio, dramblio kaulo ir laukinių gyvūnų gamyba ir eksportu.
K: Kur tiksliai yra Punto žemė?
A: Tiksli Punto žemės vieta nėra žinoma. Dauguma tyrinėtojų šiandien mano, kad jis buvo įsikūręs dabartinio Somalio, Džibučio, Eritrėjos, šiaurės rytų Etiopijos ir Sudano Raudonosios jūros pakrantėje. Tačiau kai kurie mokslininkai nurodo kitus senovinius raštus, iš kurių galima spręsti, kad jis buvo Arabijos pusiasalyje. Taip pat gali būti, kad jis apėmė ir Afrikos ragą, ir pietų Arabiją.
K. Kiek laiko truko kelionė karavanu iš Egipto į Puntą?
A: Karavanui iš Egipto į Puntą atkeliauti prireikė penkių dienų.
K: Kas buvo šios vietovės gyventojai?
A: Šios vietovės gyventojai buvo suskirstyti į tris grupes su skirtingais drabužiais ir šukuosenomis. Jie turėjo gyvulių ir gyveno miegamuosiuose namuose.
Klausimas: Ar yra koks nors ryšys tarp dabartinės Puntlando teritorijos Somalyje ir senovinės Punto žemės?
Atsakymas: Taip, gali būti, kad dabartinis Somalio administracinis regionas, vadinamas Puntlandu, yra susijęs su senovės Punto žeme.
Ieškoti