"Le Dieu Bleu" (liet. Mėlynasis Dievas) — tai vieno veiksmo baletas. Baleto siužetą parašė Jean Cocteau ir Federico de Madrazo y Ochoa, muziką parašė Reynaldo Hahnas. Choreografiją sukūrė Michel Fokine, o scenografiją ir kostiumus suprojektavo Léon Bakst. Premjera įvyko 1912 m. gegužės 13 d. Paryžiaus teatre "Théâtre du Châtelet".
Siužetas ir tematika
Siužetas yra stilizuotas ir egzotiškai nuteiktas: veiksmas vyksta mitinėje, į Indiją panašioje aplinkoje, kur garbinamas titulinis „Mėlynasis Dievas“. Balete vyrauja motyvai apie atsidavimą, aistrą, auką ir religinį kultą. Pasakojimas paryškina simboliką ir dekoratyvią figūrą — dievą kaip kerintį, bet ir paslaptingą centrinį personažą — daugiau per vaizdą ir gestą nei per aiškiai nubrėžtą dramatinę liniją.
Muzika, choreografija ir inscenizacija
Reynaldo Hahnas, kurį labiau pažįstame kaip saloninės dainos (mélodie) kūrėją, parašė lyrinį ir ornamentuotą partitūrą. Jo muzika pasižymi vaiskiomis melodijomis ir rafinuotu harmoniniu piešiniu, tačiau daugeliui žiūrovų ir kritikų ji atrodė per subtili ir mažiau ritmiškai grūdinta nei reikėtų didelio ekspresyvumo scenai. Michel Fokine kūrė choreografiją, kuri akcentavo stilizuotas pozas, linijų ir figūrų kompoziciją — tai derėjo su dekoratyvia Léon Bakst vaizdine kalba. Baksto scenografija ir kostiumai sulaukė pripažinimo už spalvų, ornamentikos ir „egzotikos“ pojūtį, kuris stiprino baleto sceninį poveikį.
Premjera, priėmimas ir pasekmės
Pirmieji parodymai Paryžiuje nebuvo sėkmingi: spektaklis kritikų ir publikos nepritiktas — pasirodymas sulaukė aštrių atsiliepimų. Kritikai dažniausiai kritikavo tiek spektaklio dramaturgiją, tiek tai, kad pagrindinę rolę atlikęs Nižinskis daugiau „pozavo“ nei demonstravo techninę virtuoziškumą ar ekspresyvią šokių kalbą. Prodiuseris Sergejus Diagilevas dėl nesėkmės atvirai kritikavo Hahno muziką, manydamas, kad ji nesutapo su jo siekiamu sceniškumu ir jėga. 1912 m. baletas buvo parodytas kelis kartus Paryžiuje (trumpai eksploatuotas) ir 1913 m. buvo pastatytas Londone keletą kartų, tačiau spektaklis ilgalaikės sėkmės nesulaukė ir nebuvo reikšmingai atgaivintas vėlesniais metais.
Reikšmė ir vertinimas istorijoje
Nors "Le Dieu Bleu" komerciškai nepavyko, jis išlieka svarbus kaip pavyzdys, rodantis Diagilevo kompanijos (Ballets Russes) siekį eksperimentuoti su tarpdalykinėmis kūrybinėmis sąjungomis: choreografas, dailininkas, dramaturgas ir kompozitorius dirbo kartu kurdami vieningą sceninę viziją. Baletas taip pat atspindi to meto Europoje paplitusią „orientalizmo“ estetiką scenoje — tiek kostiumuose ir scenografijoje, tiek stilizuotoje choreografijoje. Dėl to kūrinys domina meno istorikus ir tyrinėtojus kaip pavyzdys ankstyvojo XX a. sceninės avangardos ir komercinės publikos lūkesčių susidūrimo.
Trumpai tariant, "Le Dieu Bleu" išliko įdomus meno istorijos kontekste — kaip ambicingas, vizualiai įspūdingas, bet dramaturgiškai ir muzikiniais aspektais ginčytinas projektas, kuris įtraukė žymius to meto kūrėjus, tačiau ilgiau neužsitęsė repertuare.
