Įrodinėjimo pareiga
Įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) - tai įrodinėjimo lygis, kurį šalis, siekianti įrodyti faktą, turi pasiekti, kad jis būtų pripažintas teisme. Lotyniškas posakis skamba taip: "semper necessitas probandi incumbit ei qui agit". Tai reiškia: Tai reiškia, kad "įrodinėjimo būtinybė visada tenka tam, kas pateikia kaltinimus".
Baudžiamojoje byloje įrodinėjimo pareiga tenka kaltinimo pusei. Kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Standartas, kurį turi pasiekti kaltinimas, yra įrodyti savo faktų versiją, nekeliančią pagrįstų abejonių. Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris kreipiasi į teismą, vadinamam ieškovu. Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Standartas, kurį reikia įvykdyti, yra tas, kad "įrodymų persvara" (įrodymų svarba) yra pakankama jų bylai įrodyti.
Teigiama gynyba
Jei atsakovas civilinėje ar baudžiamojoje byloje nori pateikti alternatyvius faktus, palyginti su kaltinimo ar ieškovo pateiktais faktais, tai vadinama teigiama gynybine pozicija. Taip įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, kuris turi įrodyti savo faktų versiją. Atsakovas siektų pateisinti arba pateisinti savo veiksmus, dėl kurių buvo iškelta byla. Dažniausiai pasitaikantys teigiami gynybos argumentai yra įkalbinėjimas, savigyna, nešvarios rankos, beprotybė ir senaties terminas.
Įrodymų persvara
Daugumoje civilinių bylų reikalaujama įrodymų persvaros, dar vadinamos "tikimybių pusiausvyros principu". Jis taip pat taikomas šeimos bylų teisme, kai sprendžiama tik dėl pinigų, pavyzdžiui, dėl išlaikymo vaikams pagal Vaikų išlaikymo standartų įstatymą.
Standartas tenkinamas, jei teiginys yra labiau tikėtinas nei neteisingas. Standartas tenkinamas, jei tikimybė, kad teiginys yra teisingas, yra didesnė nei penkiasdešimt procentų. Lordas Denningas byloje Miller v. Minister of Pensions ją apibūdino paprastai: "labiau tikėtina, nei netikėtina". Iki 1970 m. šis standartas taip pat buvo taikomas Jungtinių Valstijų nepilnamečių teismuose. Tai kur kas mažesnė našta nei "neabejotina", kurią prokuroras turi atitikti baudžiamajame procese.
Be pagrįstų abejonių
Tai yra aukščiausias standartas, kuris bendrosiosteisės šalyse taikomas kaip įrodinėjimo pareiga. Paprastai jis taikomas tik baudžiamosiose bylose. Jei, kruopščiai ir nešališkai išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus (arba jų trūkumą), kyla realių abejonių, pagrįstų protu ir sveiku protu, įrodinėjimo lygis nėra pasiektas. Jei prisiekusiesiems arba teisėjui teisiamajame posėdyje nekyla jokių abejonių dėl kaltinamojo kaltės arba jei vienintelės jų abejonės yra nepagrįstos abejonės, tuomet prokuroras įrodė, kad kaltinamasis yra kaltas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia yra įrodinėjimo našta?
A: Įrodinėjimo pareiga - tai įrodymų lygis, kurį turi pasiekti šalis, siekianti įrodyti faktą, kad jis būtų pripažintas teisme.
K: Kokia yra įrodinėjimo pareiga baudžiamojoje byloje?
A.: Baudžiamojoje byloje įrodinėjimo pareiga tenka kaltinimui.
Klausimas: Ar baudžiamojoje byloje kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą?
Atsakymas: Ne, baudžiamojoje byloje kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo.
K.: Kokį įrodinėjimo standartą baudžiamojoje byloje turi atitikti kaltinimas?
A.: Baudžiamojoje byloje kaltinimas turi pasiekti savo faktų versijos įrodinėjimo standartą "be pagrįstų abejonių".
K.: Kokia yra įrodinėjimo pareiga civilinėje byloje?
A: Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris kreipiasi į teismą, t. y. ieškovui.
K: Kokius standartus civiliniame procese turi atitikti ieškovas?
A.: Civiliniame procese turi būti laikomasi standarto, pagal kurį įrodymų persvara (įrodymų svarba) yra pakankama, kad būtų įrodytas ieškinys.
K: Ar įrodinėjimo pareiga keičiasi priklausomai nuo bylos rūšies?
A: Taip, baudžiamojoje byloje įrodinėjimo pareiga skiriasi nuo civilinės bylos. Baudžiamojoje byloje įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, o civilinėje byloje - ieškovui.
