Gynyba nuo nepakaltinamumo
Baudžiamosiose bylose gynyba nuo nepakaltinamumo - tai teiginys, kad kaltinamasis neatsako už savo veiksmus dėl psichinės ligos. Nuo Hammurabio kodekso laikų žmonės, kurie buvo pripažinti bepročiais, buvo atleidžiami nuo visiškos kriminalinės bausmės. Įvairiose jurisdikcijose yra skirtingos teisinio beprotybės apibrėžtys. Pripažinus kaltinamąjį nepakaltinamu, jis paprastai uždaromas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, o ne į kalėjimą. Pirmasis šia gynybos priemone pasinaudojo Danielis Sicklesas, kai 1859 m. nužudė savo žmonos meilužį Francisą Bartoną Key (Francis Scott Key sūnų).
Paraiška
Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gynyba nuo nepakaltinamumo taikoma retai. Tačiau Jungtinėje Karalystėje nuolat daugėja atvejų, kai ginamasi nuo beprotybės. Lengvinančios aplinkybės, įskaitant aplinkybes, kurioms negali būti taikoma gynyba nuo nepakaltinamumo, pavyzdžiui, apsvaigimas (arba, dažniau, sumažėjęs veiksnumas), gali lemti mažesnius kaltinimus arba mažesnes bausmes.
Jungtinėse Valstijose kyla klausimas, kam tenka įrodinėjimo pareiga. Iki Johno Hinckley jaunesniojo teismo proceso daugumoje valstijų įrodinėjimo našta teko vyriausybei. Vėliau daugelyje šių valstijų gynyba privalėjo įrodyti, kad kaltinamasis buvo teisiškai pamišęs. Tais atvejais, kai įrodinėjimo pareiga vis dar tenka valstybei, kaltinimo standartas yra neabejotinas. Kai pareiga tenka gynybai, standartas yra įrodymų persvara (žemesnis standartas).
Ekspertų parodymai
Gynyba nuo nepakaltinamumo grindžiama teismo psichikos sveikatos specialistų vertinimais, atliekamais atlikus atitinkamus testus pagal jurisdikciją. Jų parodymais vadovaujasi prisiekusieji (arba teisėjas teisiamajame posėdyje). Tačiau jie negali liudyti apie kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę. Tai sprendžia prisiekusieji arba teisėjas. Psichikos sveikatos ekspertai gali paliudyti, ar nusikaltimo metu kaltinamasis suprato, kad tai, ką padarė, yra blogai. Jei kaltinamasis tuo metu veikė apimtas iliuzijų ir vis dar galėjo nustatyti, kas yra gerai, o kas blogai, jis nėra išprotėjęs ir gali būti nubaustas.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra gynyba nuo nepakaltinamumo baudžiamosiose bylose?
A.: Gynyba dėl nepakaltinamumo - tai tvirtinimas, kad kaltinamasis neatsako už savo veiksmus dėl psichinės ligos.
K.: Ar istoriškai žmonės, kuriems buvo nustatyta beprotybė, buvo atleidžiami nuo visos kriminalinės bausmės?
A.: Taip, nuo Hammurabio kodekso laikų žmonės, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas, buvo atleidžiami nuo visiškos kriminalinės bausmės.
K.: Ar įvairiose jurisdikcijose yra skirtingi teisinio beprotiškumo apibrėžimai?
A.: Taip, įvairiose jurisdikcijose yra skirtingos teisinio nepakaltinamumo apibrėžtys.
K: Kas paprastai nutinka kaltinamiesiems, kurie pripažįstami nepakaltinamais?
A.: Kaltinamieji, kurie pripažįstami nepakaltinamais, paprastai uždaromi ne į kalėjimą, o į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą.
K.: Kas pirmasis pradėjo taikyti gynybos nuo nepakaltinamumo priemonę?
A.: Pirmasis, kuris pasinaudojo gynybos nuo nepakaltinamumo priemone, buvo Danielis Sicklesas 1859 m., kai nužudė savo žmonos meilužį Francisą Bartoną Key.
K.: Ar šiandien baudžiamosiose bylose dažnai naudojama gynyba nuo beprotybės?
A.: Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio sėkmingo gynybos nuo nepakaltinamumo priemonių taikymo dažnumas nuolat mažėja, tačiau kai kuriuose baudžiamosiose bylose jos vis dar taikomos.
K.: Koks yra gynybos nuo nepakaltinamumo tikslas?
A.: Gynybos nuo nepakaltinamumo tikslas - pripažinti, kad kai kurie psichikos liga sergantys asmenys gali nesuprasti savo veiksmų pasekmių ir todėl nėra visiškai už juos atsakingi.
