Daniel Edgar Sickles (1819-1914) - prieštaringai vertinamas Niujorko politikas, diplomatas ir politinis generolas Amerikos pilietinio karo metu. Jis buvo pirmasis asmuo, sėkmingai pasinaudojęs teisine gynybos priemone "Insanity defence". Dėl to jis buvo išteisintas dėl savo žmonos meilužio Francis Barton Key (Francis Scott Key sūnaus) nužudymo. Būdamas generolas, jis buvo politinis paskirtasis, aukštą rangą įgijęs tik dėl politinės įtakos. Neturėdamas jokios karinės patirties ar išsilavinimo, Siklas sunkiai vykdė įsakymus. Nepaisant nesėkmių mūšio lauke, jam pavyko pasiekti, kad būtų apdovanotas Garbės medaliu.

Trumpa biografija

Daniel E. Sickles gimė 1819 m. ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido politikoje bei visuomeninėje veikloje Niujorke. Jis buvo aktyvus politikas ir keletą kartų ėjo valstybines bei federalines pareigas. Per gyvenimą Sickles sulaukė tiek didelės publicistinės palaikymo, tiek stiprios kritikos — jo asmenybė ir veiksmai nuolat skatino aštrias diskusijas.

Byla dėl nužudymo ir „išteisinimas“

1859 m. Sickles viešai nušovė vyrą, kuris buvo jo žmonos meilužiu. Jis panaudojo teisinę gynybą, kurią šiandien dažnai vadiname „laikina beprotybė“ (temporary insanity), ir teismas jį išteisino. Ši byla tapo pirmuoju įsimintinu teisine praktikos pavyzdžiu JAV, kai kaltinamojo psichinė būsena buvo pagrindas išteisinti žmogų dėl žiauresnio nusikaltime.

Pastaba dėl nužudytojo asmens: istoriniuose šaltiniuose nukautuoju dažniausiai nurodomas Philip Barton Key II, kuris buvo Francis Scott Key sūnus. Originaliame tekste paminėtas vardas gali skirtis, todėl svarbu atkreipti dėmesį į šį faktą.

Karinė karjera ir ginčai Gettysberge

Sickles nebuvo tradiciškai paruoštas kariuomenei — jis neįstojo per karišką švietimą, o generolo laipsnį gavo daugiausia dėl politinės įtakos. Per Amerikos pilietinį karą jis buvo paskirtas generolu ir dalyvavo keliose reikšmingose operacijose. Labiausiai ginčytinas jo žygis yra Gettysberge (1863 m.), kur jis be aiškių įsakymų permėtė savo korpuso pozicijas, taip sukūręs išsikišusį fronto ruožą (salient), kuris patyrė dideles nuostolius. Per šį mūšį Sickles buvo sužeistas, jam amputavo koją.

Nors dalis istorikų kritikavo jo sprendimus ir juos laiko priežastimi didelių nuostolių, vėlesniais metais jis vis dėlto sulaukė pripažinimo už drąsą — jam buvo suteiktas Garbės medalis, o visuomenės vertinimas liko prieštaringas.

Vėlesnis gyvenimas ir diplomatinė veikla

Po karo Sickles tęsė politinę ir diplomatinę karjerą. Jis ėjo įvairias pareigas, tarp jų tarptautinio atstovavimo pareigas. Dėl savo ryšių ir įtakos jis kartais buvo laikomas politiniu paskirtiniu, o ne tradiciškai kvalifikuotu pareigūnu. Gyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1914 m.

Paveldas ir vertinimas

  • Teisinis palikimas: Sickles byla išlieka istorine dėl to, kad įteisino arba bent parodė teismo sistemos pasirengimą priimti gynybą, paremtą psichine būsena.
  • Karinis vertinimas: jo vaidmuo mūšiuose, ypač Gettysberge, vertinamas prieštaringai — dalis istorikų pabrėžia jo taktinius klaidas, kiti – asmeninį drąsumą ir iniciatyvą.
  • Viešasis įvaizdis: per visą gyvenimą jis buvo populiari ir skandalinga figūra, kurios veiksmai kartais aukštinami, kartais griežtai kritikuojami.

Daniel E. Sickles — sudėtinga, prieštaringa istorinė figūra: vienu metu kaltinamas smurtu ir kaltas dėl netikėtų karinių sprendimų, kitu — apdovanotas už iniciatyvumą ir drąsą. Jo asmeninė ir viešoji istorija yra dažnas pavyzdys, kaip politika, teisė ir karas gali susilieti į vieną prieštaringą palikimą.