Foibės žudynės

Foibės žudynės - tai masinės žudynės, kurių dauguma aukų buvo etniniai italai 1943 m., po Italijos kapituliacijos rugsėjo 8 d., ir 1945 m., kai Tito vadovaujami jugoslavų partizanai užėmė dalį Venecijos Džulijos, Istrijos ir Dalmatijos. Istorikai teigė, kad smurtas ir dėl to įvykęs italų išvykimas iš Istrijos ir Dalmatijos buvo suplanuotas etninis valymas. Nacionalinė tremtinių ir fojė atminimo diena - Italijos šventė aukoms atminti.

Žuvusių Italijos piliečių skaičius

Skaičiuojama, kad žuvo keli tūkstančiai Italijos piliečių. Pagal 2000 m. paskelbtą mišrios Slovėnijos ir Italijos istorinės komisijos, įsteigtos 1993 m., ataskaitą, dingusių be žinios regiono gyventojų, kurių dauguma žuvo foibe, dar vadinamoje vietiniais geologiniais plyšiais, skaičius svyruoja nuo 1 300 iki 1 600, tačiau į šią sąmatą neįtraukti nužudytieji dabartinėje Kroatijos teritorijoje. Kai kurie iš jų buvo karo lauko teismo nuteisti fašistai arba priešo kariai, tačiau žuvo ir daug civilių asmenų. Didžioji dauguma nužudytų asmenų buvo italų tautybės.

Žudynės, prasidėjusios po Italijos kapituliacijos 1943 m., ir žudynės 1945 m. vyko iš dalies Slovėnijos ir Kroatijos partizanams partizaniškai kovojant su Vokietijos ir likusiomis Italijos fašistų pajėgomis, iš dalies - Jugoslavijos kariuomenei okupavus teritoriją. Žudynės galėjo apimti karo nusikaltimus, taip pat civilinius nusikaltimus, susijusius su privačiu ar politiniu kerštu, taip pat "politinį valymą" ir planuotą etninį valymą nuo 1947 m. Taip pat italų komunistai su slavų partizanais žudė italų žmones; be Foibe, dar keletas žudynių, kurias pasipriešinimo judėjime įvykdė Palmiro Togliatti vadovaujami italų komunistų partizanai, daugelį metų liko nepripažintos ir neaptartos.

Aukos

Aukos buvo ne visi italai, nes daugelis nužudytų piliečių buvo antikomunistai kroatai ir slovėnai: daugelis moterų prieš žudymą buvo išprievartautos. Tokie istorikai kaip Raoul Pupo ar Roberto Spazzali apskaičiavo, kad bendras aukų skaičius yra apie 5 000; Guido Rumici skaičiuoja nuo 11 000 iki daugiau, įskaitant visus koncentracijos stovyklose žuvusius žmones; Giampaolo Pansa skaičiuoja apie 15 000, visada įskaitant visus koncentracijos stovyklose žuvusius žmones; fašistų politikas ir istorikas Giorgio Pisanò apskaičiavo nuo 10 000 iki daugiau. Visų tūkstančių lavonų niekada nepavyko ištraukti iš fosų, nes kai kurios iš jų yra giliau nei keli šimtai metrų. Dar prieš kelerius metus iš duobių pavyko ištraukti tik nedidelį skaičių kūnų, mažiau nei šešis šimtus, o kiti šaltiniai bando sudaryti vietų ir galimų aukų sąrašus. Beveik visi istorikai skaičiuoja šimtus aukų, realiai nužudytų sunkiai stumiant į fojė, o apskaičiuotas visų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių skaičius yra ginčytinas ir svyruoja tūkstančiais; tikriausiai tik dalis visų lavonų buvo paslėpta fojė, tačiau daug kūnų buvo sukaupta masinėse kapavietėse. Pagrindinės koncentracijos stovyklos buvo: Borovnicos, Skofja Loka, Osijeko, Stara Gradisko, Sisako, Zemuno, Vrsaco, Ošešo, Aidušinos, Mariboro.

Garsūs italai

Norma Cossetto, ji buvo išprievartauta
Francesco Bonifacio
3 kroatų kilmės seserys Radecchi: pirminė pavardė buvo Radeki; jos buvo išprievartautos
Mario Blasich
Giuseppe Sincich
Mario kaukolė
Giovanni Baucer
Mario De Hajnal
Giovanni Rubinich
Icilio Bacci
Riccardo Gigante
Carlo Dell'Antonio
Romano Meneghello
Augusto Bergera
Luigi Podestà
Carlo Schiffrer
Michele Miani
Licurgo Olivi
Augusto Sverzutti
2 broliai Luxardo
Dora Pezzoli

Garsūs slavai

Ivo Bric
Vera Lesten
Alojzij Obit
Lado Piščanc
Liudvikas Šliūga
Antonas Piskas
Filip Terčelj
Izidor Zavadlav
Andrej Uršič

Foibe tyrimai

Iki 1991 m., kai Slovėnija tapo nepriklausoma šalimi, nei Italija, nei Jugoslavija, nei kitos tarptautinės institucijos nepradėjo jokio nusikaltimų tyrimo. Italijos ir Slovėnijos santykius atitinkamu laikotarpiu (1880-1950 m.) nuo 1990 m. intensyviai tyrinėja istorikai. 2000 m. abiejų šalių vyriausybėms globojant buvo paskelbta bendra abiejų šalių istorikų komisijos ataskaita. Ataskaitoje Italijos ir Slovėnijos santykiai pateikiami platesniame kontekste. Joje taip pat paliečiamas masinių žudynių, susijusių su foibe, klausimas. Kadangi tikslaus aukų skaičiaus nustatyti nepavyko, ataskaitoje pateikiama formuluotė "šimtai aukų", turint omenyje Italijos ir Slovėnijos santykiams svarbią teritoriją, taigi neįtraukiant Kroatijos teritorijų.

Italų ir slovėnų santykiai

Net ir Slovėnijai įstojus į Europos Sąjungą abiejų tautų santykiai kelia politinių diskusijų. Diskusijos tapo labai svarbios po to, kai Italijos parlamentas, vadovaujamas ministro pirmininko Silvio Berluskonio ir jo centro dešiniųjų koalicijos partnerių, vasario 10 d. paskelbė Nacionaline tremtinių ir fojė atminimo diena, kuri pirmą kartą buvo minima 2005 m. Trieste. 2005 m. minint šią atmintiną dieną buvo rodomas RAI televizijos filmo "Širdis duobėje" (it. Il Cuore nel Pozzo) pastatymas [1]. Vien per pirmąją filmo transliaciją Italijoje jį pamatė 17 mln. žiūrovų.

Ištremtieji iš Istrijos ir Dalmatijos

Po žudynių daug italų buvo priversti palikti šalį. Dėl ekonominio nesaugumo, baimės, kad bus imtasi atsakomųjų veiksmų, ir pasikeitusio režimo, dėl kurio Triesto ir Istrijos regioną galiausiai padalijo geležinė uždanga, apie 350 000 žmonių, daugiausia italų, paliko teritorijas Istrijoje ir Dalmatijoje. Teritorijų, kurios nuo Pirmojo pasaulinio karo pagal 1920 m. Rapallo sutartį priklausė Italijai, o vėliau 1947-02-10 Paryžiaus taikos sutartimi ir 1954 m. Londono memorandumu buvo priskirtos Jugoslavijai, gyventojams buvo suteikta galimybė rinktis: išvykti (optantai) arba pasilikti. Šiems tremtiniams Italijos valstybė pagal taikos sutarčių sąlygas turėjo kompensuoti jų prarastą turtą ir išmokėti kitas kompensacijas.

1983 m. vasario 18 d. Jugoslavija ir Italija Romoje pasirašė sutartį, pagal kurią Jugoslavija sutiko sumokėti 110 mln. JAV dolerių kompensaciją už po karo konfiskuotą tremtinių turtą. Iki 1991 m. Jugoslavija sumokėjo 18 milijonų JAV dolerių. Slovėnija ir Kroatija, dvi Jugoslavijos teisių perėmėjos, sutiko pasidalyti likusią skolos dalį. Slovėnija prisiėmė 62 %, o Kroatija - likusius 38 %. Italija nenorėjo atskleisti banko sąskaitos numerio, todėl 1994 m. Slovėnija atidarė patikėjimo sąskaitą Liuksemburgo banke "Dresdner Bank", pranešė apie tai Italijai ir pradėjo mokėti savo 55 976 930 JAV dolerių dalį. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2002 m. sausio mėn. Iki šiol Kroatija tikisi kitokio šio klausimo sprendimo ir dar nėra sumokėjusi nė dolerio. Italijos pusė iš sąskaitos dar neišėmė nė vieno dolerio.

Mokestis

1992 m. Italijos teisėjas Giuseppe Pittitto pradėjo baudžiamąjį procesą pagal skundą dėl įtariamų slavų karo nusikaltėlių. Oskaras Piskuličius ir Ivanas Motika buvo pagrindiniai kaltinamieji, tačiau jie buvo išteisinti, nes teritorinė jurisdikcija buvo atmesta, o pagal 1959 m. amnestiją jiems buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis. 1997 m. kai kurie Italijos deputatai spaudė savo vyriausybę išduoti įtariamus slavų nusikaltėlius, tačiau diplomatinės problemos sustabdė Italijos veiksmus. Visi Italijos istorikai slavų nusikaltėlių vadu laiko Josipą Brozą Tito, tačiau jo lavonas iki šiol ilsisi mauzoliejuje.

Pagrindinė faibė

Basovicos (Triesto) Foibos nacionalinis paminklas
Monrupino (Triesto) Foiba nacionalinis paminklas
Foiba iš Barbanos
Foiba iš Beca
Foiba Bertarelli (Pinguente)
Foiba of Brestovizza
Foiba of Campagna (Triestas)
Kapodistrijos Foibė
Foiba iš Kaserovos
Castelnuovo d'Istria fojė
Foiba of Cernizza
Foiba of Cernovizza (Pisino)
Foiba iš Cocevie
Foiba iš Corgnale
Foiba iš Cregli
Foiba iš Drenchia
Gallignana boksito karjeras
Gargaro arba Podgomilos Foiba
Foiba iš Gimino
Foiba iš Gropados
Iadruichi Foiba
Foiba iš Jurani
Lindaro boksito karjeras
Obrovo (Fiume) Foiba
Odolina Foiba
Opicinos Foiba
Foiba iš Orle
Foiba iš Podubbo
Foiba iš Pucicchi
Foiba iš Raspo
Foiba iš Rozzo
San Lorenco in Basovizza fojė
San Salvaro Foiba
Scadaicina Foiba
Semeco duobė
Semi Foiba (Istrija)
Semičo duobė
Foiba of Sepec (Rozzo)
Sesanos Foiba
Foiba iš Terli
Foiba iš Treghelizza
Foiba of Vescovado
Foiba iš Vifia Orizi
Foiba iš Villa Surani
Vynmedžių foiba
Zavni Foiba (Tarnovos miškas)