Foibės žudynės – tai masinės žudynės ir represijos, kurių dauguma aukų buvo etniniai italai 1943 m., po Italijos kapituliacijos (1943 m. rugsėjo 8 d.), ir 1945 m., kai Tito vadovaujami jugoslavų partizanai užėmė dalį Venecijos Džulijos, Istrijos ir Dalmatijos. Dalis istorikų ir tyrėjų laiko šį smurtą ir vėliau įvykusį italų išvykimą iš Istrijos ir Dalmatijos suplanuotu etniniu valymu, nors šio istorinio reiškinio pobūdis ir mastas yra diskutuotinas. Itališkoje atmintyje šiems įvykiams atminti skirta Nacionalinė tremtinių ir fojė atminimo diena.

Istorinis fonas

Regionas, kuriame vyko foibės žudynės, nuo XX a. pradžios buvo daugiatautis ir geopolitinių konfliktų objektas. Italijos fašistinės valdžios politika, italifikacija ir represijos prieš slovėnus bei kroatus sukūrė ilgalaikes įtampas. Antrojo pasaulinio karo metu teritorijos keitėsi – po Italijos kapituliacijos 1943 m. prasidėjo chaosu, okupacijomis ir partizaninio karo epizodai. 1945 m., kai partizanai perėmė kontrolę daugelyje vietovių, pasikartojo susidorojimai su tikėtinais kolaborantais, realiais ar tariamais priešais ir civilių gyventojų grupėmis.

Ką reiškia „foibės“?

Foibė – tai karstinė smegduobė ar požeminė ertmė, kurią regiono vietos gyventojai nuo seno vadino šiuo žodžiu. Daugiausia kaltinimai ir aukų kūnai buvo metami būtent į tokias smegduobes, todėl terminas „foibės“ tapo simboliniu ir apibendrinančiu pavadinimu visiems šiems nusikaltimams.

Laikotarpis ir pobūdis

  • 1943 m. – po Italijos kapituliacijos sekė valdžių vakuumas, vokiečių okupacija kai kuriose teritorijose ir aktyvios partizanų operacijos. Kai kuriais atvejais būtent pirmuosiuose karo etapuose užfiksuotos prievartos ir atsakai.
  • 1944–1945 m. – su artėjančia karo pabaiga ir partizanų perėmimu kontrolės, įvyko represijos prieš asmenis, laikytus fašistų bendradarbiais, karo kaliniais arba potencialiais priešininkais naujai valdžiai.
  • Po 1945 m. – kai kurios aukos krito tiesiog prie karo pabaigos arba iš karto po jos; tuo pačiu prasidėjo plataus masto gyventojų judėjimai ir vėlesnis italų egzodas iš regiono.

Aukų skaičius ir istorikų diskusijos

Aukų skaičius foibėse ir su tuo susijusiuose veiksmuose yra viena prieštaringiausių temų. Skaičiai skiriasi priklausomai nuo šaltinių ir metodologijos:

  • Negalima pateikti vienareikšmio, visuotinai priimto skaičiaus – kai kurie šaltiniai remiasi dezinformacija ar politiniais motyvais, kiti siūlo griežtesnes mokslines rekonstrukcijas.
  • Daugelis modernių istorikų laiko, kad tiesiogiai į foibes išmesti ir ten žuvę žmonės sudaro kelių tūkstančių aukų grupę, tuo tarpu platesnis smurtas, žudynės ir deportacijos bei vėlesnis egzodas palietė daug daugiau gyventojų.
  • Svarbu pabrėžti, kad aukų tarpe buvo tiek civilių (įskaitant moteris ir vaikus), tiek įvairių politinių pozicijų asmenų; taip pat yra paminimų apie vietinius slovėnų ir kroatų, nukentėjusių nuo itališkos repremės, kas kompleksiškina regiono istoriją.

Pasekmės: egzodas ir demografinės permainos

Po karo daug italų paliko Istriją, Dalmatiją ir kitas teritorijas, kurios tapo Jugoslavijos dalimi. Šis didelis gyventojų judėjimas – vadinamasis Istrijos ir Dalmatijos egodas – pakeitė regiono etninę sudėtį. Eksodą lėmė ne tik baimė dėl represijų, bet ir naujų valstybių administracinės bei politinės realijos. Dėl šių permainų daugelis itališkų bendruomenių, miestų ir kaimų prarado savo istorinį pobūdį.

Atmintis, teisinės pasekmės ir viešasis diskursas

  • Foibės ir susijusios tragedijos tapo politinės atminties objektu, ypač Italijoje. 2004 m. buvo įsteigta Nacionalinė tremtinių ir fojė atminimo diena, skirta prisiminti nukentėjusius ir emigravusius (Giorno del Ricordo).
  • Istorinis diskursas išlieka prieštaringas: Italijos, Kroatijos ir Slovėnijos istorikai, visuomenės ir politinės jėgos neretai skirtingai vertina motyvus, mastą bei atsakomybę. Dėl to tema yra tiek istorinio tyrimo, tiek tarptautinių santykių objektas.
  • Teisiniai tyrimai ir procesai apie konkrečius nusikaltimus dažnai buvo riboti dėl karo chaoso, politinių ribojimų po karo ir dokumentų trūkumo; tai apsunkina visišką įvykių rekonstruojamumą.

Išvados

Foibės žudynės yra sudėtingas ir skausmingas laikotarpis pietų Europos istorijoje. Tai ne tik atskiri smurto epizodai, bet ir platesnė etninės, politinės ir tarptautinės istorijos kryžkelė, kurios pasekmės jautėsi dešimtmečius. Moksliniai tyrimai, dokumentų rinkimas ir tarptautinis dialogas yra būtini, kad būtų geriau suprastas įvykių pobūdis, nustatytos aukų istorijos ir rastos bendros atminties formos, galinčios skatinti suartėjimą tarp šalių ir bendruomenių.