Foibės žudynės (1943–1945) – Istrijos ir Dalmatijos etninis valymas
Foibės žudynės (1943–1945): Istrijos ir Dalmatijos etninis valymas, nuo Italijos kapituliacijos iki Tito partizanų, istorija, aukų atmintis ir tremtinių paveldas.
Foibės žudynės – tai masinės žudynės ir represijos, kurių dauguma aukų buvo etniniai italai 1943 m., po Italijos kapituliacijos (1943 m. rugsėjo 8 d.), ir 1945 m., kai Tito vadovaujami jugoslavų partizanai užėmė dalį Venecijos Džulijos, Istrijos ir Dalmatijos. Dalis istorikų ir tyrėjų laiko šį smurtą ir vėliau įvykusį italų išvykimą iš Istrijos ir Dalmatijos suplanuotu etniniu valymu, nors šio istorinio reiškinio pobūdis ir mastas yra diskutuotinas. Itališkoje atmintyje šiems įvykiams atminti skirta Nacionalinė tremtinių ir fojė atminimo diena.
Istorinis fonas
Regionas, kuriame vyko foibės žudynės, nuo XX a. pradžios buvo daugiatautis ir geopolitinių konfliktų objektas. Italijos fašistinės valdžios politika, italifikacija ir represijos prieš slovėnus bei kroatus sukūrė ilgalaikes įtampas. Antrojo pasaulinio karo metu teritorijos keitėsi – po Italijos kapituliacijos 1943 m. prasidėjo chaosu, okupacijomis ir partizaninio karo epizodai. 1945 m., kai partizanai perėmė kontrolę daugelyje vietovių, pasikartojo susidorojimai su tikėtinais kolaborantais, realiais ar tariamais priešais ir civilių gyventojų grupėmis.
Ką reiškia „foibės“?
Foibė – tai karstinė smegduobė ar požeminė ertmė, kurią regiono vietos gyventojai nuo seno vadino šiuo žodžiu. Daugiausia kaltinimai ir aukų kūnai buvo metami būtent į tokias smegduobes, todėl terminas „foibės“ tapo simboliniu ir apibendrinančiu pavadinimu visiems šiems nusikaltimams.
Laikotarpis ir pobūdis
- 1943 m. – po Italijos kapituliacijos sekė valdžių vakuumas, vokiečių okupacija kai kuriose teritorijose ir aktyvios partizanų operacijos. Kai kuriais atvejais būtent pirmuosiuose karo etapuose užfiksuotos prievartos ir atsakai.
- 1944–1945 m. – su artėjančia karo pabaiga ir partizanų perėmimu kontrolės, įvyko represijos prieš asmenis, laikytus fašistų bendradarbiais, karo kaliniais arba potencialiais priešininkais naujai valdžiai.
- Po 1945 m. – kai kurios aukos krito tiesiog prie karo pabaigos arba iš karto po jos; tuo pačiu prasidėjo plataus masto gyventojų judėjimai ir vėlesnis italų egzodas iš regiono.
Aukų skaičius ir istorikų diskusijos
Aukų skaičius foibėse ir su tuo susijusiuose veiksmuose yra viena prieštaringiausių temų. Skaičiai skiriasi priklausomai nuo šaltinių ir metodologijos:
- Negalima pateikti vienareikšmio, visuotinai priimto skaičiaus – kai kurie šaltiniai remiasi dezinformacija ar politiniais motyvais, kiti siūlo griežtesnes mokslines rekonstrukcijas.
- Daugelis modernių istorikų laiko, kad tiesiogiai į foibes išmesti ir ten žuvę žmonės sudaro kelių tūkstančių aukų grupę, tuo tarpu platesnis smurtas, žudynės ir deportacijos bei vėlesnis egzodas palietė daug daugiau gyventojų.
- Svarbu pabrėžti, kad aukų tarpe buvo tiek civilių (įskaitant moteris ir vaikus), tiek įvairių politinių pozicijų asmenų; taip pat yra paminimų apie vietinius slovėnų ir kroatų, nukentėjusių nuo itališkos repremės, kas kompleksiškina regiono istoriją.
Pasekmės: egzodas ir demografinės permainos
Po karo daug italų paliko Istriją, Dalmatiją ir kitas teritorijas, kurios tapo Jugoslavijos dalimi. Šis didelis gyventojų judėjimas – vadinamasis Istrijos ir Dalmatijos egodas – pakeitė regiono etninę sudėtį. Eksodą lėmė ne tik baimė dėl represijų, bet ir naujų valstybių administracinės bei politinės realijos. Dėl šių permainų daugelis itališkų bendruomenių, miestų ir kaimų prarado savo istorinį pobūdį.
Atmintis, teisinės pasekmės ir viešasis diskursas
- Foibės ir susijusios tragedijos tapo politinės atminties objektu, ypač Italijoje. 2004 m. buvo įsteigta Nacionalinė tremtinių ir fojė atminimo diena, skirta prisiminti nukentėjusius ir emigravusius (Giorno del Ricordo).
- Istorinis diskursas išlieka prieštaringas: Italijos, Kroatijos ir Slovėnijos istorikai, visuomenės ir politinės jėgos neretai skirtingai vertina motyvus, mastą bei atsakomybę. Dėl to tema yra tiek istorinio tyrimo, tiek tarptautinių santykių objektas.
- Teisiniai tyrimai ir procesai apie konkrečius nusikaltimus dažnai buvo riboti dėl karo chaoso, politinių ribojimų po karo ir dokumentų trūkumo; tai apsunkina visišką įvykių rekonstruojamumą.
Išvados
Foibės žudynės yra sudėtingas ir skausmingas laikotarpis pietų Europos istorijoje. Tai ne tik atskiri smurto epizodai, bet ir platesnė etninės, politinės ir tarptautinės istorijos kryžkelė, kurios pasekmės jautėsi dešimtmečius. Moksliniai tyrimai, dokumentų rinkimas ir tarptautinis dialogas yra būtini, kad būtų geriau suprastas įvykių pobūdis, nustatytos aukų istorijos ir rastos bendros atminties formos, galinčios skatinti suartėjimą tarp šalių ir bendruomenių.
Žuvusių Italijos piliečių skaičius
Skaičiuojama, kad žuvo keli tūkstančiai Italijos piliečių. Pagal 2000 m. paskelbtą mišrios Slovėnijos ir Italijos istorinės komisijos, įsteigtos 1993 m., ataskaitą, dingusių be žinios regiono gyventojų, kurių dauguma žuvo foibe, dar vadinamoje vietiniais geologiniais plyšiais, skaičius svyruoja nuo 1 300 iki 1 600, tačiau į šią sąmatą neįtraukti nužudytieji dabartinėje Kroatijos teritorijoje. Kai kurie iš jų buvo karo lauko teismo nuteisti fašistai arba priešo kariai, tačiau žuvo ir daug civilių asmenų. Didžioji dauguma nužudytų asmenų buvo italų tautybės.
Žudynės, prasidėjusios po Italijos kapituliacijos 1943 m., ir žudynės 1945 m. vyko iš dalies Slovėnijos ir Kroatijos partizanams partizaniškai kovojant su Vokietijos ir likusiomis Italijos fašistų pajėgomis, iš dalies - Jugoslavijos kariuomenei okupavus teritoriją. Žudynės galėjo apimti karo nusikaltimus, taip pat civilinius nusikaltimus, susijusius su privačiu ar politiniu kerštu, taip pat "politinį valymą" ir planuotą etninį valymą nuo 1947 m. Taip pat italų komunistai su slavų partizanais žudė italų žmones; be Foibe, dar keletas žudynių, kurias pasipriešinimo judėjime įvykdė Palmiro Togliatti vadovaujami italų komunistų partizanai, daugelį metų liko nepripažintos ir neaptartos.
Aukos
Aukos buvo ne visi italai, nes daugelis nužudytų piliečių buvo antikomunistai kroatai ir slovėnai: daugelis moterų prieš žudymą buvo išprievartautos. Tokie istorikai kaip Raoul Pupo ar Roberto Spazzali apskaičiavo, kad bendras aukų skaičius yra apie 5 000; Guido Rumici skaičiuoja nuo 11 000 iki daugiau, įskaitant visus koncentracijos stovyklose žuvusius žmones; Giampaolo Pansa skaičiuoja apie 15 000, visada įskaitant visus koncentracijos stovyklose žuvusius žmones; fašistų politikas ir istorikas Giorgio Pisanò apskaičiavo nuo 10 000 iki daugiau. Visų tūkstančių lavonų niekada nepavyko ištraukti iš fosų, nes kai kurios iš jų yra giliau nei keli šimtai metrų. Dar prieš kelerius metus iš duobių pavyko ištraukti tik nedidelį skaičių kūnų, mažiau nei šešis šimtus, o kiti šaltiniai bando sudaryti vietų ir galimų aukų sąrašus. Beveik visi istorikai skaičiuoja šimtus aukų, realiai nužudytų sunkiai stumiant į fojė, o apskaičiuotas visų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių skaičius yra ginčytinas ir svyruoja tūkstančiais; tikriausiai tik dalis visų lavonų buvo paslėpta fojė, tačiau daug kūnų buvo sukaupta masinėse kapavietėse. Pagrindinės koncentracijos stovyklos buvo: Borovnicos, Skofja Loka, Osijeko, Stara Gradisko, Sisako, Zemuno, Vrsaco, Ošešo, Aidušinos, Mariboro.
Garsūs italai
- Norma Cossetto, ji buvo išprievartauta
- Francesco Bonifacio
- 3 kroatų kilmės seserys Radecchi: pirminė pavardė buvo Radeki; jos buvo išprievartautos
- Mario Blasich
- Giuseppe Sincich
- Mario kaukolė
- Giovanni Baucer
- Mario De Hajnal
- Giovanni Rubinich
- Icilio Bacci
- Riccardo Gigante
- Carlo Dell'Antonio
- Romano Meneghello
- Augusto Bergera
- Luigi Podestà
- Carlo Schiffrer
- Michele Miani
- Licurgo Olivi
- Augusto Sverzutti
- 2 broliai Luxardo
- Dora Pezzoli
Garsūs slavai
- Ivo Bric
- Vera Lesten
- Alojzij Obit
- Lado Piščanc
- Liudvikas Šliūga
- Antonas Piskas
- Filip Terčelj
- Izidor Zavadlav
- Andrej Uršič
Foibe tyrimai
Iki 1991 m., kai Slovėnija tapo nepriklausoma šalimi, nei Italija, nei Jugoslavija, nei kitos tarptautinės institucijos nepradėjo jokio nusikaltimų tyrimo. Italijos ir Slovėnijos santykius atitinkamu laikotarpiu (1880-1950 m.) nuo 1990 m. intensyviai tyrinėja istorikai. 2000 m. abiejų šalių vyriausybėms globojant buvo paskelbta bendra abiejų šalių istorikų komisijos ataskaita. Ataskaitoje Italijos ir Slovėnijos santykiai pateikiami platesniame kontekste. Joje taip pat paliečiamas masinių žudynių, susijusių su foibe, klausimas. Kadangi tikslaus aukų skaičiaus nustatyti nepavyko, ataskaitoje pateikiama formuluotė "šimtai aukų", turint omenyje Italijos ir Slovėnijos santykiams svarbią teritoriją, taigi neįtraukiant Kroatijos teritorijų.
Italų ir slovėnų santykiai
Net ir Slovėnijai įstojus į Europos Sąjungą abiejų tautų santykiai kelia politinių diskusijų. Diskusijos tapo labai svarbios po to, kai Italijos parlamentas, vadovaujamas ministro pirmininko Silvio Berluskonio ir jo centro dešiniųjų koalicijos partnerių, vasario 10 d. paskelbė Nacionaline tremtinių ir fojė atminimo diena, kuri pirmą kartą buvo minima 2005 m. Trieste. 2005 m. minint šią atmintiną dieną buvo rodomas RAI televizijos filmo "Širdis duobėje" (it. Il Cuore nel Pozzo) pastatymas [1]. Vien per pirmąją filmo transliaciją Italijoje jį pamatė 17 mln. žiūrovų.
Ištremtieji iš Istrijos ir Dalmatijos
Po žudynių daug italų buvo priversti palikti šalį. Dėl ekonominio nesaugumo, baimės, kad bus imtasi atsakomųjų veiksmų, ir pasikeitusio režimo, dėl kurio Triesto ir Istrijos regioną galiausiai padalijo geležinė uždanga, apie 350 000 žmonių, daugiausia italų, paliko teritorijas Istrijoje ir Dalmatijoje. Teritorijų, kurios nuo Pirmojo pasaulinio karo pagal 1920 m. Rapallo sutartį priklausė Italijai, o vėliau 1947-02-10 Paryžiaus taikos sutartimi ir 1954 m. Londono memorandumu buvo priskirtos Jugoslavijai, gyventojams buvo suteikta galimybė rinktis: išvykti (optantai) arba pasilikti. Šiems tremtiniams Italijos valstybė pagal taikos sutarčių sąlygas turėjo kompensuoti jų prarastą turtą ir išmokėti kitas kompensacijas.
1983 m. vasario 18 d. Jugoslavija ir Italija Romoje pasirašė sutartį, pagal kurią Jugoslavija sutiko sumokėti 110 mln. JAV dolerių kompensaciją už po karo konfiskuotą tremtinių turtą. Iki 1991 m. Jugoslavija sumokėjo 18 milijonų JAV dolerių. Slovėnija ir Kroatija, dvi Jugoslavijos teisių perėmėjos, sutiko pasidalyti likusią skolos dalį. Slovėnija prisiėmė 62 %, o Kroatija - likusius 38 %. Italija nenorėjo atskleisti banko sąskaitos numerio, todėl 1994 m. Slovėnija atidarė patikėjimo sąskaitą Liuksemburgo banke "Dresdner Bank", pranešė apie tai Italijai ir pradėjo mokėti savo 55 976 930 JAV dolerių dalį. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2002 m. sausio mėn. Iki šiol Kroatija tikisi kitokio šio klausimo sprendimo ir dar nėra sumokėjusi nė dolerio. Italijos pusė iš sąskaitos dar neišėmė nė vieno dolerio.
Mokestis
1992 m. Italijos teisėjas Giuseppe Pittitto pradėjo baudžiamąjį procesą pagal skundą dėl įtariamų slavų karo nusikaltėlių. Oskaras Piskuličius ir Ivanas Motika buvo pagrindiniai kaltinamieji, tačiau jie buvo išteisinti, nes teritorinė jurisdikcija buvo atmesta, o pagal 1959 m. amnestiją jiems buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis. 1997 m. kai kurie Italijos deputatai spaudė savo vyriausybę išduoti įtariamus slavų nusikaltėlius, tačiau diplomatinės problemos sustabdė Italijos veiksmus. Visi Italijos istorikai slavų nusikaltėlių vadu laiko Josipą Brozą Tito, tačiau jo lavonas iki šiol ilsisi mauzoliejuje.
Pagrindinė faibė
- Basovicos (Triesto) Foibos nacionalinis paminklas
- Monrupino (Triesto) Foiba nacionalinis paminklas
- Foiba iš Barbanos
- Foiba iš Beca
- Foiba Bertarelli (Pinguente)
- Foiba of Brestovizza
- Foiba of Campagna (Triestas)
- Kapodistrijos Foibė
- Foiba iš Kaserovos
- Castelnuovo d'Istria fojė
- Foiba of Cernizza
- Foiba of Cernovizza (Pisino)
- Foiba iš Cocevie
- Foiba iš Corgnale
- Foiba iš Cregli
- Foiba iš Drenchia
- Gallignana boksito karjeras
- Gargaro arba Podgomilos Foiba
- Foiba iš Gimino
- Foiba iš Gropados
- Iadruichi Foiba
- Foiba iš Jurani
- Lindaro boksito karjeras
- Obrovo (Fiume) Foiba
- Odolina Foiba
- Opicinos Foiba
- Foiba iš Orle
- Foiba iš Podubbo
- Foiba iš Pucicchi
- Foiba iš Raspo
- Foiba iš Rozzo
- San Lorenco in Basovizza fojė
- San Salvaro Foiba
- Scadaicina Foiba
- Semeco duobė
- Semi Foiba (Istrija)
- Semičo duobė
- Foiba of Sepec (Rozzo)
- Sesanos Foiba
- Foiba iš Terli
- Foiba iš Treghelizza
- Foiba of Vescovado
- Foiba iš Vifia Orizi
- Foiba iš Villa Surani
- Vynmedžių foiba
- Zavni Foiba (Tarnovos miškas)
Susiję puslapiai
Ieškoti