Istrijos ir Dalmatijos egzodas - etninių italų diaspora arba priverstinė migracija iš Istrijos, Fiumės ir Dalmatijos po Antrojo pasaulinio karo. Šios teritorijos nuo viduramžių buvo etniškai mišrios. Dauguma gyventojų buvo italai, tačiau čia taip pat gyveno slovėnų, kroatų, serbų ir kitos bendruomenės.

Nacionalinė tremtinių ir Foibės atminimo diena - tai Italijos šventė, skirta visiems tremtiniams ir Foibės žudynių aukoms atminti: nužudytiems ir išgyvenusiems.

Istorinis kontekstas

Regionas, apie kurį kalbama, priklausė Veneto ir kitoms venecijietiškoms įtakoms kelis šimtmečius, vėliau — Austrijos imperijai, o po Pirmojo pasaulinio karo dalis teritorijų pateko Italijai. Po Antrojo pasaulinio karo šios sritys atsidūrė naujų politinių sprendimų ir teritorijų pertvarkymo centre: dalis Istrijos, Fiumė (dabar Rijeka) ir dalis Dalmatijos pateko į XX a. viduryje atsikuriančią Jugoslaviją. Pokario metų nestabilumas, kolaboracijos su fašistine Italija įtarimai ir partizanų bei valdžios veiksmų kontekstas lėmė dideles demografines permainas.

Priežastys ir pobūdis

Egzodo priežastys buvo sudėtingos ir daugialypės. Tarp pagrindinių —

  • politinės ir saugumo aplinkybės: pasikeitusi valdymo tvarka, baimė nuo represijų ir keršto už karo metais padarytas paliekančias žaizdas;
  • smurtas ir teroras: žinomi smurto epizodai, įskaitant Foibės žudynes, kai dalis žmonių buvo nužudyti arba dingę, o tai skatino plačią baimę;
  • ekonominiai ir socialiniai motyvai: konfiskacijos, teisinė neaiškumas dėl turto ir darbo, kurių fone daugelis ieškojo saugesnio pragyvenimo Italijoje;
  • tarptautiniai susitarimai: 1947 m. Paryžiaus taikos sutartys ir vėlesnė administracinė zona dalybos (pvz., Londono memorandumas 1954 m.) keitė teritorinę priklausomybę ir skatino emigraciją.

Tremties mastas ir laikotarpis

Pagrindinis egzodo periodas prasidėjo 1943–1945 m. ir tęsėsi per paskutinius 1940‑ųjų ir pradines 1950‑ųjų metų dekadas, o dalis italų išvyko tik po 1954 m., kai buvo išspręsta Laibacho/Trsta (Trieste) administracinė padėtis. Tikslaus skaičiaus nėra vieningo sutarimo: vertinimai svyruoja nuo maždaug 200 000 iki 350 000 asmenų (įtraukiant ir jų šeimas), kuriuos sudarė tiek ilgametės vietos italakalbės bendruomenės, tiek pavieniai italų palikuonys.

Paskirties vietos ir integracija

Dauguma pabėgėlių atvyko į Italiją, ypač į šiaurės rytų regionus — Friuli‑Venezia Giulia, Veneto ir Emiliją‑Romaniją. Kiti vyko į Pietų Ameriką (Argentiną), Australiją, Šiaurės Ameriką ir kitur. Italijos valdžia steigė laikinas gyvenvietes ir organizavo paramą rengiant integraciją, tačiau prisitaikymas buvo sudėtingas: daug kas neteko turto, darbo ir socialinių tinklų.

Pasekmės kultūrai ir demografijai

Egzodas reikšmingai sumažino italų bendruomenių skaičių Istrijoje ir Dalmatijoje. Dėl to regionuose pasikeitė kalbinė aplinka, miesto ir kaimų gyventojų sudėtis, o dalis kultūrinio paveldo — pastatai, archyvai, bažnyčios — liko naujųjų valstybių administruojami arba apleisti. Vis dėlto kai kuriose vietose išliko italų mažumos, o per kelis dešimtmečius ėmė rastis ir bendradarbiavimo, prisiminimų bei dvikalbystės iniciatyvos.

Atmintis, teisė ir politinės diskusijos

Po kelių dešimtmečių eksodus ir susiję įvykiai tapo tiek Italijos, tiek kaimyninių šalių politinių, moralinių ir istorinių diskusijų objektu. 2004 m. Italija įsteigė Nacionalinę tremtinių ir Foibės atminimo dieną (10 vasario), kurios tikslas – pagerbti aukas ir prisiminti tremtinius. Tačiau atminties politiką lydi kontestacijos: vertinimai dėl priežasčių, masto ir atsakomybės skiriasi tarp istorikų ir politikų, ir kartais šie klausimai aptariami itin emocionaliai.

Reikšmė šiandien

Istorijos atmintis apie egzodą turi kelias praktines pasekmes: ji prisideda prie tarptautinių ir tarpvalstybinių santykių supratimo, skatina archyvų atvėrimą, bendrus kultūros ir istorijos tyrimus bei atminimo iniciatyvas. Vietos bendruomenės ir diasporos organizacijos dirba, kad išsaugotų dokumentus, liudijimus ir paveldo objektus bei skatintų dialogą tarp Italijos, Kroatijos ir Slovėnijos visuomenių.

Pastaba: dėl politinio jautrumo ir skirtingų šaltinių duomenų taip pat rekomenduojama nagrinėti atminties ir istorijos klausimus pasitelkiant įvairius šaltinius ir istorikų vertinimus.