Mastocitas yra tarsi baltasis kraujo kūnelis (leukocitas), kuris daugiausia gyvena ir veikia audiniuose, ypač odoje, gleivinėse, kvėpavimo takų ir virškinimo trakto sienelėse bei aplink kraujagysles ir nervus. Jis susidaro ir išleidžiamas iš kaulų čiulpų, o dalis mastocitų bręsta pačiuose audiniuose. Mastocitai atlieka apsauginę funkciją — jie padeda organizmui kovoti su parazitais ir koordinuoti vietinę uždegimo reakciją.

Struktūra ir aktyvavimo mechanizmai

Mastinės ląstelės turi daug granulių, kuriose gausu histamino, heparino ir kitų biologinių mediatorių (pvz., proteazių, citokinų, leukotrienų). Šie mediatoriai saugomi granuliuose ir išskiriami į aplinką reaguojant į įvairius stimulus — imuninius (pvz., antigenui prisijungus prie IgE ant ląstelės paviršiaus), cheminius, mechaninius ar temperatūrinius dirgiklius. Išsiskyręs histaminas sukelia kraujagyslių praplatėjimą, padidina pralaidumą ir lemia niežulį bei paraudimą.

Funkcijos

  • Gynyba nuo parazitinių infekcijų — mastocitai sužadina vietinę uždegimo reakciją, kuri padeda pašalinti helmintus ir kitus parazitus.
  • Vietinis uždegimas ir audinių gijimas — mediatoriai skatina kraujotaką, imuniteto elementų pritraukimą ir audinių remodeliavimą.
  • Imuninės sistemos reguliacija — mastocitai išskiria citokinus ir chemokinus, kurie moduliuoja kitų imuninės sistemos ląstelių veiklą.

Mastocitų ir bazofilų skirtumai

Geltonkūnio ląstelės išvaizda ir funkcijomis labai panašios į bazofilus - baltųjų kraujo kūnelių tipą. Tačiau yra svarbių skirtumų: bazofilai cirkuliuoja kraujyje ir yra retos leukocitų rūšys, o mastocitai migruoja į audinius ir ten ilgiau išlieka. Mastocitų granulos ir receptoriniai mechanizmai taip pat skiriasi nuo bazofilų, tad nors abi ląstelės gali dalyvauti alerginėse reakcijose, jų biologinis kontekstas ir vaidmenys nėra identiški.

Vaidmuo alergijose ir anafilaksijoje

Mastocitai yra centrinis elementas daugelyje alerginių reakcijų. Kai žmogus anksčiau jautriai susiduria su alergenu, susidaro IgE antikūnai, kurie jungiasi prie mastocitų paviršiaus. Pakartotinai susidūrę su tuo pačiu alergenu, antikūnai sukelia mastocitų degranuliaciją ir greitą medžiagų išsiskyrimą — tai gali sukelti vietinį simptomų spektrą (pvz., dilgėlinę, nosies, akių simptomus) arba sisteminę, pavojingą gyvybei anafilaksiją (staigus kraujagyslių praplėtimas, kraujospūdžio kritimas, kvėpavimo takų spazmai).

Klinikinė reikšmė, diagnostika ir gydymas

  • Mastocitų per didelė aktyvacija arba jų perteklinis kiekis gali sukelti ligas: mastocitozė (kai gausu mastocitų audiniuose), sisteminė mastocitų aktyvacijos sindromas ir ūmios alerginės reakcijos.
  • Diagnostika: kraujo serume matuojamas tryptazės kiekis (padidėja per anafilaksiją arba kai yra mastocitų proliferacija), audinių biopsija su specialiais dažais gali patvirtinti mastocitų gausą, taip pat tiriami klinikiniai simptomai ir šeimos istorija.
  • Gydymas: ūmias anafilaksines reakcijas gydyti adrenalinu (epinefrinu), ilgalaikei kontrolei naudojami antihistamininiai vaistai (H1, H2 blokatoriai), kortikosteroidai, mastocitų stabilizatoriai (pvz., kromoglikatas) ir imunoterapija (pvz., omalizumabas tam tikrais atvejais). Individualizuotos priemonės priklauso nuo ligos sunkumo ir sukeliančių dirgiklių.

Mastines ląsteles 1878 m. daktaro disertacijoje pirmą kartą aprašė Paulas Ehrlichas. Jis atkreipė dėmesį į dideles granules, matomas jas nudažius. Nuo tada mokslas daug praplėtė žinias apie mastocitų biologiją ir jų reikšmę — šiandien jos neabejotinai laikomos imuninės sistemos svarbia dalimi, su ryškiu vaidmeniu tiek natūralioje gynyboje, tiek patologinėse alerginėse reakcijose.