Monokeras (gr. Μονόκερως) - žvaigždynas ant dangaus pusiaujo. Jo pavadinimas graikiškai reiškia vienaragį. Jį aprašė XVII a. olandų kartografas Petrus Plancius. Orionas yra į vakarus nuo Monokeraso. Dvyniai yra į šiaurę. Canis Major yra pietuose. Hidra yra rytuose. Kiti žvaigždynai, esantys greta Monokerio, yra Canis Minor, Lepus ir Puppis.

Atradimas ir istorinė reikšmė

Monokeras yra modernus žvaigždynas, kuriam klasikinėje antikos astronomijoje atskiros legendos nelabai priskiriamos. Jį įvedė ir populiarinimu prisidėjo XVII a. kartografai, tarp jų Petrus Plancius. Kadangi tai silpnas, be labai ryškių žvaigždžių žvaigždynas, jis nepateko į senovės Ptolemėjaus konstelacijų sąrašą.

Padėtis danguje ir koordinatės

Monokeras užima vietą palei dangaus pusiaujo. Jo centrinė padėtis yra maždaug rektascensija (RA) 6 val. ir deklinacija (Dec) apie 0°. Apytiksliai žvaigždynas išsidėsto tarp maždaug RA 5–8 val. ir deklinacijų nuo maždaug −10° iki +10°, todėl jis matomas tiek iš Šiaurės, tiek iš Pietų pusrutulių, nors geriausiai stebimas iš šiaurinių platumų žiemos mėnesiais.

Pagrindinės žvaigždės

  • Beta Monocerotis – viena žinomiausių Monokeraso žvaigždžių, sudaryta iš trijų artimų komponentų (t. y. trikampė sistema). Jos ryškumas siekia apie 3,8 magnitudės, todėl ji matoma plika akimi gerose sąlygose.
  • Alpha Monocerotis – dar viena ryškesnė žvaigždė šiame žvaigždyne, tačiau bendras žvaigždyno ryškumas nėra didelis: Monokeras neturi itin ryškių „orientyrų“, todėl dažnai pražiūrimas prastame fone arba miesto šviesose.

Įdomūs giliai dangaus objektai

Monokeras yra turtingas difuzinių ir spiečių tipo objektų dėl to, kad pro jį matome dalį Paukščių Tako. Keletas žinomiausių:

  • Rožės (Rosette) miglina (NGC 2237–2246) – didelė emisinių rūko sritis su Centrinės žvaigždžių sankaupa NGC 2244, kuri išmuša erdvę aplinkui ir sukuria „rožės“ formą.
  • Cone (Kūgio) miglina ir Kalėdinių medžių spiečius (NGC 2264) – NGC 2264 apima Kūgio migliną ir Kalėdinių medžių spiečių (Christmas Tree Cluster); įdomus tik teleskopams ir geroms fotografijos sąlygoms.
  • Atvirojo tipo spiečiai, pvz., M50 – matomi per nedidelį teleskopą arba galingesnius žiūronus, suteikia gražias žvaigždžių sankaupas mėgiamoms naktims žiūrėti į žvaigždes.

Kaip rasti Monokerą ir kada stebėti

  • Lengviausias orientyras – Orionas. Ieškokite Oriono žvaigždžių diržo ir eikite į rytus (kairę, jei žiūrite į pietus nukreiptą dangų) – ten rasite Monokerą, tarp Oriono ir Hidros.
  • Monokeras yra geriausiai matomas žiemos vakarais (gruodis–kovas) šiauriniame pusrutulyje, kai rektascensija apie 6 val. pakyla aukščiau horizonto vakare.
  • Kadangi daug objektų yra blankūs, stebėjimui reikalingos tamsios dangaus sąlygos; žiūronai ar nedidelis teleskopas daugeliui miglinių reiškinių yra labai naudingas.

Ką verta prisiminti

Monokeras nėra žvaigždžių ryškumu išsiskiriantis žvaigždynas, bet jis labai įdomus astrofotografams ir mėgėjams, kurie ieško miglinių struktūrų bei atvirų spiečių. Dėl savo pozicijos šalia Oriono ir kitų gerai žinomų žvaigždynų jis dažnai aptinkamas ieškant įdomių gilių dangaus objektų žiemos danguje.