Naujasis miškas
Naujasis miškas yra pietų Anglijos teritorija. Joje yra vienas didžiausių išlikusių atvirų ganyklų, viržynų ir miškų tankiai apgyvendintoje pietryčių Anglijoje. Ji apima pietvakarių Hampšyro grafystę ir tęsiasi į pietryčių Viltšyrą bei rytinį Dorsetą.
Pavadinimas taip pat susijęs su Naujojo miško nacionaliniu parku, kurio ribos panašios. Naujojo Miško apygarda yra Hampšyro padalinys, apimantis didžiąją Miško dalį. Šioje teritorijoje yra daugybė kaimų, išsibarsčiusių po apylinkes, ir keli nedideli miesteliai miške ir jo pakraščiuose.
Istorija
Vilhelmas I apie 1079 m. sukūrė Naująjį mišką kaip karališkąjį mišką, skirtą karališkoms medžioklėms, daugiausia elnių medžioklei. Jis buvo sukurtas daugiau kaip 20 mažų kaimelių ir pavienių sodybų sąskaita, todėl jo laikais jis buvo "naujas" kaip vientisa kompaktiška teritorija.
1086 m. "Domesday Book" knygoje jis pirmą kartą užfiksuotas kaip "Nova Foresta". Tai vienintelis miškas, išsamiai aprašytas knygoje. "Tikriausiai joks ankstyvųjų normanų karalių veiksmas nėra labiau pagarsėjęs nei Naujojo miško sukūrimas".
Du Viljamo sūnūs mirė miške: 1081 m. princas Ričardas, o 1100 m. - karalius Viljamas II (Viljamas Rufusas). Vietos folkloras teigė, kad tai buvo bausmė už nusikaltimus, kuriuos Vilhelmas įvykdė kurdamas savo Naująjį mišką; XVII a. rašytojas pateikia detalių:
"Vilhelmas Užkariautojas (norėdamas, kad minėtas miškas taptų laukinių žvėrių prieglobsčiu jo medžioklei) liepė nugriauti 36 parapijų bažnyčias su visais joms priklausančiais namais, o vargšai gyventojai liko be namų. Tačiau šis nedoras poelgis ilgai neliko nenubaustas, nes jo sūnūs pajuto jo pasekmes: Ričardas buvo apnuodytas maru, Rufusas peršautas strėle, o Henrikas, jo vyriausiasis sūnus Robertas, persekiodamas savo medžioklę, buvo pakartas tarp šakų ir taip numarintas. Šiuo metu šiame miške yra daug įvairių medžiojamųjų gyvūnų, į kurį Jo Didenybė dažnai užsuka savo pramogai."
Bendrosios teisės buvo patvirtintos 1698 m. įstatymu. Naujasis miškas tapo medienos šaltiniu Karališkajam laivynui, todėl XVIII a. buvo kuriamos plantacijos. Per didžiąją 1703 m. audrą žuvo apie 4000 ąžuolų. Karinio jūrų laivyno plantacijos pažeidė paprastųjų gyventojų teises, tačiau 1877 m. parlamento aktu miškas įgijo naują apsaugą.
Šiuolaikinė era
1877 m. Naujojo miško įstatymu buvo patvirtintos istorinės paprastųjų gyventojų teisės ir uždrausta bet kuriuo metu aptverti daugiau kaip 65 km2 (25 kv. mylios). Juo taip pat buvo atkurtas Verderių teismas, kuris atstovavo bendruomenininkams (o ne Karūnai). Pirmąjį pasaulinį karą, siekiant patenkinti karo meto medienos poreikį, pradėti kirsti plačialapiai medžiai ir juos pakeisti spygliuočiais. Tolesni kirtimai buvo vykdomi Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar šis procesas vietomis keičiamas, kai kuriose plantacijose vėl atsiranda viržynai arba plačialapių miškai. Rododendrai tebėra problema.
Nuo 2005 m. maždaug 90 % Naujojo miško vis dar priklauso Karūnai. Nuo 1923 m. Karūnos žemes valdo Miškininkystės komisija, o didžioji dalis Karūnos žemių dabar patenka į naująjį nacionalinį parką.
Kiti Naujojo miško įstatymai buvo priimti 1949 m., 1964 m. ir 1970 m. 1971 m. Naujasis Miškas tapo SSSI, o 1985 m. - Naujojo Miško paveldo teritorija. 1992 m. į ją buvo įtraukta daugiau planavimo kontrolės priemonių. 1999 m. birželį Naujasis Miškas buvo pasiūlytas įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o 2005 m. jis tapo nacionaliniu parku.
Bendrosios teisės
Miškų įstatymų tikslas buvo išsaugoti Naująjį mišką kaip karališkųjų elnių medžioklės vietą, o už kišimąsi į karaliaus elnius ir jų pašarą buvo baudžiama. Šios teritorijos gyventojai (commoners) turėjo anksčiau galiojusias bendrąsias teises.
Teisė buvo tokia: ganyti arklius ir galvijus (retai - avis) miške (bendra ganykla), rinkti malkas, kasti durpes kurui, kasti molį (marlį) ir rugsėjo-lapkričio mėn. ganyti kiaules, kad jos ėstų nukritusias gilės ir bukų riešutus (pannage arba mast).
Miško ekologijai vis dar svarbios ganyklos ir ganyklos. Kiaulės be problemų gali ėsti gilės, o poniams ir galvijams didelis kiekis gilės gali būti nuodingas. Ganymas visada trunka 60 dienų, tačiau jo pradžia priklauso nuo oro sąlygų ir nuo to, kada nukrenta gilės. Kada prasidės pjūtis, kiekvienais metais sprendžia valdytojai. Kitu metu kiaulės turi būti paimtos ir laikomos savininko žemėje, išskyrus nėščias paršavedes, vadinamąsias privilegijuotąsias paršavedes, kurias visada leidžiama išleisti į lauką, jei jos netrukdo ir naktį grįžta į bendraturčio ūkį. Bendraminčiai turi turėti atsarginę žemę už miško ribų, kad prireikus galėtų laikyti šiuos nušalintus gyvulius.
Bendrosios nuosavybės teisės būdavo siejamos su konkrečiais žemės sklypais (arba židiniais). Bendraminčių ponių ir galvijų ganymas yra svarbi miško valdymo dalis, padedanti palaikyti gerą viržynų, pelkių, pievų ir miško ganyklų buveinių ir jų gyvūnijos ir augalijos būklę.Ši senovinė praktika patyrė spaudimą, nes kylančios namų kainos vietovėje neleido vietos bendraminčių šeimoms persikelti į naujus namus, prie kurių buvo prijungtos teisės, todėl kita karta negalėjo tapti bendraminčiais, kol jų tėvai neperdavė namų ir teisių. Dabar šios teisės yra atskirtos. CDA, Verderers ir susijusių organizacijų pastangos reiškia, kad Naujojo miško ekonomika klesti, o kai kurie bendraturčiai turi galimybę uždirbti gerokai daugiau nei minimalų atlyginimą ir papildomai padėti savo ūkininkavimo interesams. Tai padės paprastiesiems gyventojams ir toliau saugoti mišką.
Naujojo miško poniai
Karvė ėda žiemos pašarą, Longdown Inclosure.
