Kilnusis laukinis

Priešistorė apie kilnųjį laukinį

XVII amžiuje "gerojo laukinio" figūra, kaip romantiškojo "primityvizmo" aspektas, buvo iškelta kaip priekaištas Europos civilizacijai, kuri tuo metu buvo apimta laukinių religinių karų. Žmones ypač išgąsdino Šventojo Bartolomėjaus žudynės (1572 m.), per kurias per tris dienas daugiausia Paryžiuje, bet ir visoje Prancūzijoje buvo nužudyta apie 20 000 vyrų, moterų ir vaikų. Tai paskatino Montenį parašyti garsųjį esė "Apie kanibalus" (1587 m.), kuriame jis teigė, kad nors kanibalai iškilmingai valgo vieni kitus, europiečiai elgiasi dar barbariškiau ir degina vieni kitus gyvus už nesutarimus dėl religijos. Ispanų konkistadorų elgesys su vietiniais gyventojais taip pat sukėlė daug sąžinės graužaties ir kaltinimų. Bartolomé de las Casas, kuris buvo to liudininkas, galbūt pirmasis idealizavo paprastą Amerikos čiabuvių gyvenimą. Jis ir kiti stebėtojai gyrė paprastas Amerikos čiabuvių manieras ir pranešė, kad jie nemoka meluoti. Europiečių kaltė dėl kolonializmo, kai neseniai išrasti ginklai buvo naudojami prieš žmones, kurie jų neturėjo, įkvėpė grožinės literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Aphros Behn romaną "Oroonoko, arba Karališkasis vergas" apie vergų sukilimą Suriname, Vakarų Indijoje. Behn istorija pirmiausia buvo ne protestas prieš vergiją, bet parašyta dėl pinigų; ji atitiko skaitytojų lūkesčius, nes atitiko europietiškos romantinės novelės konvencijas. Sukilimo vadas Oroonoko iš tiesų kilnus, nes yra paveldimas Afrikos princas, ir jis gedi savo prarastos Afrikos tėvynės tradiciniais Aukso amžiaus terminais. Jis nėra laukinis, bet rengiasi ir elgiasi kaip europietis aristokratas. Behn istoriją scenai pritaikė airių dramaturgas Thomas Southerne'as, kuris pabrėžė jos sentimentalius aspektus, o laikui bėgant pradėta manyti, kad joje sprendžiamos vergovės ir kolonializmo problemos, ir ji išliko labai populiari visą XVIII amžių.

Oroonoko nužudo Imoindą 1776 m. Thomo Southerne'o "Oroonoko" spektaklyje.

Termino "Kilnusis laukinis" kilmė

Angliškai frazė "Noble Savage" pirmą kartą pasirodė Drydeno pjesėje "The Conquest of Granada" (1672 m.): "Aš esu laisvas, kaip gamta pirmą kartą sukūrė žmogų, / dar prieš prasidedant žemiems vergijos įstatymams, / kai miškuose bėgiojo kilnusis laukinis". Tačiau terminas "kilnusis laukinis" pradėtas plačiai vartoti tik XIX a. paskutinėje pusėje ir tik kaip paniekos terminas. Prancūzų kalboje šis terminas buvo "Gerasis laukinis" (arba gerasis "laukinis žmogus"), o prancūzų kalboje (ir net XVIII a. anglų kalboje) žodis "laukinis" nebūtinai turėjo žiaurumo konotaciją, su kuria dabar jį siejame, bet reiškė "laukinis" kaip laukinė gėlė.

Idealizuotas "Gamtos džentelmeno" paveikslas buvo XVIII a. sentimentalizmo aspektas, kaip ir kitos figūros, pavyzdžiui, dorybinga melžėja, tarnas, kuris yra gudresnis už šeimininką (pvz., Sančas Pansa ir Figaro, be daugybės kitų), ir bendra dorybės tema žemai gimusiems žmonėms. Gamtos džentelmenas, nesvarbu, ar jis kilęs iš Europos, ar iš egzotiškų kraštų, užima vietą tarp šių tropų kartu su išmintinguoju egiptiečiu, persu ir kiniečiu. Jis egzistavo visada, nuo Gilgamešo epo laikų, kur jis pasirodo kaip Enkiddu, laukinis, bet geras žmogus, gyvenantis su gyvūnais, ir neišauklėtas, bet kilnus viduramžių riteris Parsifalis. Šiai kategorijai priklauso net biblinis piemenukas Dovydas. Iš tiesų tai, kad dorybė ir žema kilmė gali egzistuoti kartu, yra amžių patikrintas abraomiškosios religijos principas, labiausiai pastebimas krikščionių religijos įkūrėjo atveju. Taip pat ir idėja, kad pasitraukimas iš visuomenės, ypač iš miestų, siejamas su dorybe, iš pradžių buvo religinė.

"Hayy ibn Yaqdhan" - islamiška filosofinė pasaka (arba minties eksperimentas), kurią XII a. Andalūzijoje parašė Ibn Tufailas, yra tarp religinio ir pasaulietinio gyvenimo. Ši pasaka įdomi tuo, kad ją žinojo Naujosios Anglijos puritonas Cottonas Matheris. 1686 ir 1708 m. iš lotynų kalbos į anglų kalbą išverstoje pasakoje pasakojama apie laukinį vaiką Hajį, kurį be jokio kontakto su žmonėmis negyvenamoje saloje Indijos vandenyne užaugino gazelė. Naudodamasis vien savo protu, Hayy pereina visas pažinimo pakopas, kol patenka į žmonių visuomenę, kur atsiskleidžia kaip prigimtinės religijos, kurią Cottonas Matheris, kaip krikščionis dievaitis, tapatino su primityviąja krikščionybe, išpažinėjas. Hayy figūra yra ir Gamtos žmogus, ir Išmintingasis Persas, bet ne Kilnusis Laukinis.

Klasikinis XVIII a. Amerikos indėnų vaizdinys yra Aleksandro Pope'o, neabejotinai garsiausio ir labiausiai verčiamo to meto poeto, kūrinys. Savo filosofinėje poemoje "Esė apie žmogų" (1734 m.) Pope'as rašė:

Štai, vargšas indėnas, kurio neišlavintas protas /

Dievą mato debesyse ar girdi vėjyje; / Jo siela, išdidus mokslas, niekada neišmokė nuklysti / Toli, kaip Saulės takas ar pieno kelias; / Tačiau paprasta gamta jo vilčiai suteikė, / Už debesimis aptrauktos kalvos, kuklesnį dangų; / Kažkokį saugesnį pasaulį miškų glūdumoje, / Kažkokią laimingesnę salą vandens dykumoje, / Kur vergai vėl pamatys savo gimtąją žemę, / Kur velniai nekankins, krikščionys netrokš aukso! / Jis neprašo nei angelo sparno, nei serafų ugnies: / Bet galvoja, kad, įžengęs į tą lygų dangų, /

Jam kompaniją palaikys ištikimas šuo.

Pope'o eilėraštyje išreiškiamas tipiškas proto epochos tikėjimas, kad žmonės visur ir visais laikais yra vienodi, o tai buvo ir krikščionių doktrina (Pope'as buvo katalikas). Savo indėną jis vaizduoja kaip auką ("vargšą indėną"), kuris, nors ir mažiau išsilavinęs ir turintis mažiau siekių nei jo kolega europietis, yra toks pat geras ar net geresnis, taigi lygiai taip pat vertas išganymo. Jis yra "bon sauvage", bet ne kilnus.

Romantinio primityvizmo atributai

• Gyvenimas darnoje su gamta
• Dosnumas ir nesavanaudiškumas
• Nekaltybė
• Nesugebėjimas meluoti, ištikimybė
• Fizinė sveikata
• Prabangos panieka
• Moralinė drąsa
• "Natūralus" intelektas arba įgimta, neišmokta išmintis

Pirmajame mūsų eros amžiuje Tacitas visas šias savybes priskyrė germanų barbarams savo veikale "Germania", kuriame juos ne kartą priešpriešino suminkštėjusiems, romanizuotiems ir sugedusiems galams, taip kritikuodamas savo paties romėnų kultūrą už tai, kad ji atitrūko nuo savo šaknų, o tai buvo nuolatinė tokių palyginimų funkcija. Germanai negyveno "aukso amžiuje", kuriame buvo lengva, bet buvo tvirti ir atsparūs sunkumams - šios savybės Tacitui atrodė pranašesnės už civilizuoto gyvenimo "minkštumą". Antikos laikais šis "kietas primityvizmas", nesvarbu, ar jis buvo suvokiamas kaip pageidautinas, ar kaip kažkas, nuo ko reikia pabėgti, egzistavo retorinėje opozicijoje "minkštam primityvizmui", susijusiam su prarasto aukso amžiaus, kuriame vyravo lengvumas ir gausa, vizijomis.

Legendiniu spartiečių tvirtumu ir kovingumu per amžius žavėjosi ir užkietėję primityvistai, o XVIII a. vienas škotų rašytojas taip apibūdino aukštaičių tautiečius:

Jie labai pranoksta žemumų gyventojus visuose judrumo reikalaujančiuose pratimuose, yra nepaprastai išrankūs, kantriai kenčia alkį ir nuovargį, yra tokie atsparūs oro sąlygoms, kad keliaudami, net kai žemę dengia sniegas, niekada neieško namų ar kitokios pastogės, tik savo pledų, į kuriuos susisupa ir eina miegoti po dangaus skliautu. Tokie žmonės, kaip kariai, turi būti nenugalimi...

Susiję puslapiai

• Kolonializmas
• Imperializmas
• Naujasis amžius
• Jean-Jacques Rousseau
• Mokslinis rasizmas
• Vergovė
• Baltųjų viršenybė