Norvegijos sunkiojo vandens sabotažas buvo sąjungininkų misijų grupė Antrojo pasaulinio karo metais. Misijų taikinys buvo 60 megavatų galios Vemorko elektrinė, netoli Rjukan miestelio Telemarko regione. Šioje elektrinėje buvo gaminamas sunkiuoju vandeniu pavadintas vandens tipas. Sunkiojo vandens pagrindą sudaro vandenilio izotopas, vadinamas deuteriu. Misijų tikslas buvo sustabdyti Vokietiją nuo sunkiojo vandens gamybos, nes Vokietijai sunkiojo vandens reikėjo branduoliniams tyrimams ir galimai atominės bombos kūrimui. Atakas rengė ir vykdė tiek norvegų komandosai, tiek sąjungininkų oro pajėgos ir specialiosios pajėgos bombonešiai ir diversantai. Operacijos turėjo kodinius pavadinimus „Tetervinas“ (angl. Grouse), „Naujokas“ (angl. Freshman) ir „Šaulys“ (angl. Gunnerside) ir galutinai 1943 m. pavasarį smarkiai sumažino Vemorko gamybos efektyvumą.

Istorinis fonas

Vemorko hidroelektrinė ir prie jos veikusi Norsk Hydro pramonės įmonė gamino deuterio oksidą (D2O), vadinamą sunkiuoju vandeniu. Po nacių okupacijos Norvegijoje 1940 m. vokiečiai perėmė gamyklą ir pradėjo kaupti bei toliau gaminti sunkųjį vandenį. Sąjungininkai, ypač britų Specialiųjų operacijų vykdytojai (SOE), laikė tai strateginiu taikiniu — užkirsti kelią, kad Vokietija gautų reikalingą medžiagą branduoliniams tyrimams.

Svarbiausios operacijos

  • „Tetervinas“ (Grouse) – norvegų partizanų patrulis, įžengęs į Tyrifjorden/Telemark apylinkes 1942 m. rudenį kaip „pirmojo etapo“ komanda. Jie turėjo saugoti išsilaipinimo vietą ir paruošti kelią kitoms grupėms.
  • „Naujokas“ (Freshman) – britų parašiutų ir gliderių operacija 1942 m. lapkritį, kurios tikslas buvo patekti prie Vemorko ir sunaikinti įrangą. Operacija žlugo: glideriai krito, daugelis karių žuvo arba buvo suimti ir vėliau nužudyti pagal nacių nurodymus.
  • „Šaulys“ (Gunnerside) – sėkminga norvegų ir britų diversantų operacija 1943 m. vasario 27–28 d., vadovaujama Joachim Rønneberg. Nedidelė komanda pateko į gamyklą ir susprogdino elektrolizės įrangą bei sunaikino svarbius dokumentus, taip laikinai paralyžiuodama gamybą.

Pooperaciniai veiksmai ir tolesnė eiga

Nors „Šaulys“ žymiai sumažino Vemorko pajėgumus, gamykla nebuvo visiškai sunaikinta ir vokiečiai bandė atnaujinti arba perkelti sunkųjį vandenį. 1943 m. sąjungininkų bombonešiai surengė oro atakas prieš gamyklą, o 1944 m. vasario 20 d. vokiečiai nusprendė išgabenti likusius sunkiojo vandens konteinerius laivu per Tinnsjø ežerą. Laivą SF Hydro sabotažo būdu nuskandino norvegų pasipriešinimo nariai; avarijoje žuvo apie 14 civilių keleivių, o didžioji dalis sunkiojo vandens taip pat buvo prarasta ar sugadinta.

Reikšmė ir pasekmės

Šios operacijos turėjo didelę simbolinę ir praktinę reikšmę: jos parodė, kad vietinė pasipriešinimo jėga kartu su sąjungininkais gali įvykdyti sudėtingas diversijas aukštos priežiūros teritorijose. Strategiškai, nors Vokietijos branduolinis projektas nebuvo visiškai sužlugdytas vien tik Vemorko sabotažu, veiksmingai apsunkintos tiekėjų grandinės ir prieigos prie sunkiojo vandens. Istorikai dažniausiai vertina šias akcijas kaip reikšmingą veiksnį, prisidėjusį prie to, kad Trečiasis Reichas negalėjo operatyviai sukurti atominės bombos karo metu.

Pėdsakai ir atminimas

Daugelis misijų dalyvių vėliau apdovanoti ir pagerbti. Vemorko įvykiai tapo plačiai žinoma heroizmo ir pasipriešinimo istorija Norvegijoje ir tarptautiniu mastu. Rjukan ir Vemorkas šiandien turi memorialus ir muziejų, skirtą priminti apie sabotažą, nacių okupaciją ir vietos gyventojų vaidmenį per karą.