Norvegijos jūra – apibrėžimas, geografinė padėtis ir gamtiniai ištekliai
Norvegijos jūra: geografinė padėtis, dugno ypatumai, nafta, dujos ir gausūs žuvų ištekliai — išsamus aprašymas, gamtos ir ekonomikos analizė.
Norvegijos jūra yra nedidelė jūra Šiaurės Atlanto vandenyne, į šiaurės vakarus nuo Norvegijos. Ji yra tarp Šiaurės jūros ir Grenlandijos jūros. Ji jungiasi su Šiaurės Atlanto vandenynu vakaruose ir Barenco jūra šiaurės rytuose. Pietvakariuose ją nuo Atlanto vandenyno skiria povandeninis kalnagūbris, einantis tarp Islandijos ir Farerų salų. Šiaurėje nuo Grenlandijos jūros ją skiria Jan Majeno keteros.
Skirtingai nei daugelyje kitų jūrų, didžioji Norvegijos jūros dugno dalis nėra kontinentinio šelfo dalis. Jis yra dideliame, vidutiniškai apie dviejų kilometrų gylyje. Po jūros dugnu randama gausių naftos ir gamtinių dujų telkinių, kurie tiriami komerciniais tikslais. Pakrančių zonose gausu žuvų, kurios neršti į Norvegijos jūrą atplaukia iš Šiaurės Atlanto. Šiltoji Šiaurės Atlanto srovė lemia stabilią ir aukštą vandens temperatūrą, todėl, skirtingai nei Arkties jūrose, Norvegijos jūroje ištisus metus nėra ledo.
Geografinė padėtis ir pagrindinės savybės
Norvegijos jūra apima didelį plotą šiaurės Atlanto šlaite; jos bendras plotas yra apytiksliai apie 1,4 mln. km². Ji ribojasi su įvairiomis salomis ir povandeninėmis struktūromis: rytinėje dalyje ribas nulemia Norvegijos krantai, šiaurėje — Jan Majenas ir prieiga prie Grenlandijos jūros, pietvakariuose — Islandijos ir Farerų salų kryptis. Jūros dugne matomi tokie įdomūs geologiniai objektai kaip povandeniniai kalnagūbriai, rifai ir taškų sistema, susijusi su Vidurio-Atlantiniu dugnu.
Dugnas ir geologija
Dugno reljefas labai nelygus: yra gilių baseinų, šelfų ruožų prie Norvegijos krantų ir povandeninių keterų (pvz., Mohnso ir Knipovičiaus keteros), kurios veikia kaip srovės ir biologinės įvairovės formavimo zonos. Vidutinis gylis siekia apie 2 000 m, o giliausios vietos gali siekti kelių kilometrų. Geologiniai procesai ir tektoninė struktūra prisideda prie hidrokarbonų kaupimosi kontinentinio šelfo pakraščiuose.
Klimatas, srovės ir vandens masės
Svarbiausia hidrografinė jėga yra Šiaurės Atlanto srovės tęsiniai — šiltoji North Atlantic Current ir su ja susijusios Šiaurės jūros bei Norvegijos srovės. Jos atneša šiltesnį vandenį iš pietų, todėl Norvegijos jūra yra palyginti šiltesnė nei tolimesnės Arkties jūros. Vandens sluoksniai skiriasi pagal temperatūrą ir druskingumą, tai lemia mišinius, maisto medžiagų ciklą ir biologinę produktyvumą.
Gyvūnija, žuvininkystė ir ekosistemos
Norvegijos jūra yra biologinės įvairovės centras: čia gausu žuvingų rūšių — menkių (cod), šprotų, skumbrės (mackerel), silkės, plekšnių ir kt. Pakrančių ir šelfo zonose veisiasi daugelis rūšių, įskaitant migracines žuvis, kurios neršia čia iš Šiaurės Atlanto. Giliojoje zonoje aptinkama šaltų vandenų koralų (pvz., Lophelia pertusa) rifų, krilių ir kitų organizmų, kurie sudaro svarbias maisto tinklo grandis. Jūroje taip pat gyvena įvairūs žinduoliai — banginiai (pvz., pilkieji ir storiosnos banginiai), ruoniai, delfinai ir kiti jūriniai gyvūnai.
Gamtiniai ištekliai ir pramonė
Norvegijos jūros regione vykdoma intensyvi žvejyba — ji yra svarbi Norvegijos ir kitų šalių žuvininkystei. Taip pat intensyviai tiriami ir eksploatuojami naftos bei gamtinių dujų ištekliai, ypač kontinentinio šelfo pakraščiuose bei Haltenbanken tipo srityse. Energetikos srityje dėmesys kreipiamas ir į atsinaujinančius išteklius (pvz., potencialas jūrinėms vėjo elektrinėms), nors tokios infrastruktūros plėtra šioje atviroje vandenyno zonoje susiduria su techniniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
Aplinkosauga ir iššūkiai
- Peržvejojimas ir žuvų išteklių valdymas: būtina tarptautinė kontrolė ir ribojimai, kad būtų išlaikyti ilgalaikiai žuvų ištekliai.
- Aplinkos rizikos: naftos paieška ir gavyba kelia riziką teršimui, o klimato kaita keičia vandenų temperatūras ir srovių modelius, kas gali paveikti ekosistemas.
- Gilinė jūrų veikla: moksliniai ir komerciniai žvejybos metodai, gilinės kasybos ar naujos technologijos reikalauja griežtų aplinkosaugos standartų, kad būtų apsaugotos jautrios dugno bendruomenės.
Apibendrinant, Norvegijos jūra yra svarbi tiek geografinė, tiek ekonominė ir ekologinė zona Šiaurės Atlante: ji pasižymi specifiniu hidrografiniu režimu, turtingomis biologinėmis ištekliomis ir reikšmingais gamtiniais ištekliais po dugnu, tačiau šių resursų naudojimas reikalauja atsakingo valdymo ir tarptautinio bendradarbiavimo.
Vestfjordenas su Lofoteno archipelago kalnais, matomas iš Løvøy salos Steigene. Vågakaillen (942 m) yra aukštesnė iš dviejų viršūnių nuotraukos centre.
Fitoplanktono žydėjimas Norvegijos jūroje.
Augalija ir gyvūnija
Norvegijos jūra yra pereinamoji zona tarp borealinių ir arktinių sąlygų. Joje aptinkama abiejų regionų flora ir fauna. Daugelio arktinių rūšių pietinė riba eina per Šiaurės kyšulį, Islandiją ir Norvegijos jūros centrą. Šiaurinė borealinių rūšių riba yra netoli Grenlandijos jūros ir Norvegijos jūros bei Barenco jūros sienų. Šios teritorijos persidengia. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, šukutės Chlamys islandica ir ilgauodegės žuvys, paprastai gyvena šioje tarp Atlanto ir Arkties vandenynų esančioje teritorijoje.
Planktonas ir jūros dugno organizmai
Didžioji dalis Norvegijos jūros vandens gyvūnijos yra viršutiniuose sluoksniuose. Apskaičiuota, kad visame Šiaurės Atlante tik 2 % biomasės yra mažesniame nei 1 000 m gylyje ir tik 1,2 % - prie jūros dugno.
Fitoplanktono žydėjime vyrauja chlorofilas, o didžiausias žydėjimas būna apie gegužės 20 d. Pagrindinės fitoplanktono formos yra diatomėjos, ypač Thalassiosira ir Chaetoceros gentys. Po pavasarinio žydėjimo dominuoja Phaecocystis pouchetti genties haptofitai.
Zooplanktoną daugiausia sudaro kopepodai Calanus finmarchicus ir Calanus hyperboreus. C. hyperboreus labiausiai paplitęs Arkties vandenyse. Jie yra pagrindinis daugumos jūrinių plėšrūnų maistas. Svarbiausios krilių rūšys yra Meganyctiphanes norvegica, Thyssanoessa inermis ir Thyssanoessa longicaudata. Skirtingai nei Grenlandijos jūroje, čia gausu kalkinio planktono (Coccolithophore ir Globigerinida).
Pandalus borealis rūšies krevetės yra svarbi žuvų, ypač menkių ir melsvųjų merlangų, mitybos dalis. Norvegijos jūros ypatybė - dideli Lophelia pertusa koraliniai rifai, kuriuose prieglobstį randa įvairių rūšių žuvys.
Žuvys
Norvegijos priekrantės vandenys yra svarbiausia Šiaurės Atlanto silkių populiacijos nerštavietė, o nerštas vyksta kovo mėn. Kiaušinėliai išplaukia į paviršių ir yra nuplaunami nuo kranto šiaurės srovės. Nedidelė silkių populiacija lieka fiorduose ir palei šiaurinę Norvegijos pakrantę, o didžioji dalis vasarą praleidžia Barenco jūroje, kur maitinasi gausiu planktonu. Sulaukusios lytinės brandos silkės grįžta į Norvegijos jūrą. Atlantinių silkių ištekliai skirtingais metais labai svyruoja. XX a. trečiajame dešimtmetyje dėl švelnesnio klimato jis padidėjo, o vėlesniais dešimtmečiais iki 1970 m. mažėjo; tačiau šį mažėjimą bent iš dalies lėmė pernelyg intensyvi žvejyba. Jaunų išsiritusių silkių biomasė sumažėjo nuo 11 mln. tonų 1956 m. iki beveik nulio 1970 m.; tai paveikė ne tik Norvegijos, bet ir Barenco jūros ekosistemą.
Nuo 1987 m. aplinkosaugos ir žvejybos taisyklių įgyvendinimas iš dalies padėjo atkurti silkių populiacijas. Kartu su šiuo atsigavimu sumažėjo ir tobinių bei menkių ištekliai. Nors mažesnė žvejyba buvo naudinga gaubtagalviams, dėl devintajame dešimtmetyje pakilusios temperatūros ir konkurencijos dėl maisto su silkėmis Norvegijos jūroje beveik išnyko gaubtagalvių jaunikliai. Tuo tarpu pagyvenusių didžiųjų otų populiacija buvo greitai išgaudyta. Dėl to taip pat sumažėjo menkių - pagrindinių gaubtagyvių plėšrūnų - populiacija, nes silkės vis dar buvo per mažos, kad pakeistų gaubtagyvius menkių mityboje.
Melsvasis merlangas (Micromesistius poutassou) pasinaudojo silkių ir cyplių išteklių mažėjimu, nes tapo pagrindiniu planktono plėšrūnu. Melsvieji merlangai neršia netoli Britų salų. Jūros srovės jų ikrus nuneša į Norvegijos jūrą, o suaugėliai taip pat plaukia ten, kad galėtų pasinaudoti maisto ištekliais. Jaunikliai vasarą ir žiemą iki vasario mėnesio praleidžia Norvegijos pakrantės vandenyse, o paskui grįžta į šiltesnius vandenis į vakarus nuo Škotijos. Norvegijos arktinės menkės dažniausiai aptinkamos Barenco jūroje ir Svalbardo salyne. Likusioje Norvegijos jūros dalyje ji aptinkama tik reprodukcijos sezono metu prie Lofoteno salų, o Pollachius virens ir juodadėmės menkės neršia pakrančių vandenyse. Skumbrė yra svarbi komercinė žuvis. Koraliniuose rifuose gyvena įvairios Sebastes genties žuvų rūšys.
Žinduoliai ir paukščiai
Norvegijos jūroje gyvena daug mažųjų, kuprotųjų, sei ir orkos banginių. Pakrančių vandenyse gyvena baltieji delfinai. Orkos ir kai kurie kiti banginiai vasaros mėnesiais lankosi jūroje maitintis. Jie sekioja paskui silkių būrius jūroje. Mažieji banginiai, kurių bendra populiacija siekia apie 110 000, yra bene labiausiai paplitę banginiai jūroje. Juos medžioja Norvegija ir Islandija, o Norvegijoje per metus jų sumedžiojama apie 1 000. Priešingai nei anksčiau, dažniausiai jie medžiojami dėl mėsos, o ne dėl riebalų ir aliejaus.
Šioje teritorijoje anksčiau gyveno banginis. Po intensyvios banginių medžioklės XIX a. jis beveik išnyko iš Norvegijos jūros ir laikinai buvo išnykęs visame Šiaurės Atlante. Panašiai ir mėlynieji banginiai anksčiau sudarydavo dideles grupes tarp Jano Majeno ir Špicbergeno, tačiau dabar jų beveik nėra. Norvegijos jūroje šiaurinius didžiuosius banginius galima pamatyti retai. Kiti stambūs jūros gyvūnai yra gauruotieji ir karpuotieji ruoniai bei kalmarai.
Svarbios Norvegijos jūros vandens paukščių rūšys yra pūkšlės, kikiliai ir geldutės.
Silkė
Meknė - įprasta Atlanto ir Arkties pereinamųjų vandenų žuvis
Garbanotasis kalmaras Gonatus fabricii
Klausimai ir atsakymai
K: Kur yra Norvegijos jūra?
A: Norvegijos jūra yra į šiaurės vakarus nuo Norvegijos, tarp Šiaurės jūros ir Grenlandijos jūros.
K: Kas skiria Norvegijos jūrą nuo Atlanto vandenyno?
A: Norvegijos jūrą nuo Atlanto vandenyno skiria povandeninis kalnagūbris, einantis tarp Islandijos ir Farerų salų.
K: Kas skiria Norvegijos jūrą nuo Grenlandijos jūros?
A: Norvegijos jūrą nuo Grenlandijos jūros skiria Jan Majeno keteros.
K: Koks Norvegijos jūros dugno gylis?
A: Didžioji dalis Norvegijos jūros dugno yra vidutiniškai maždaug dviejų kilometrų gylyje.
K: Kokių vertingų išteklių yra Norvegijos jūros dugne?
A: Norvegijos jūros dugne yra gausių naftos ir gamtinių dujų telkinių, kurie tiriami komerciniais tikslais.
K: Koks yra Norvegijos jūros klimatas?
A: Norvegijos jūra ištisus metus neužšąla dėl šiltos Šiaurės Atlanto srovės, kuri užtikrina stabilią ir aukštą vandens temperatūrą.
K: Kokia yra Norvegijos jūros gyvūnija?
A: Norvegijos jūros pakrančių zonose gausu žuvų, kurios neršti atplaukia iš Šiaurės Atlanto.
Ieškoti