Oberonas yra tolimiausias didelis Urano planetos mėnulis. Jis sudarytas maždaug iš pusės ledo ir pusės uolienų. Vidutinis jo spindulys yra apie 760 km, todėl Oberonas yra antras pagal dydį iš 27 Urano mėnulių. Aplink Uraną jis apskrieja maždaug kas 13,4 dienos.
Dydis, orbita ir sukimosi ypatybės
Oberonas turi vidutinį spindulį apie 760 km, todėl tai vienas didesnių Urano palydovų. Jo orbita yra toli nuo planetos — vidutinis atstumas nuo Urano siekia kelis šimtus tūkstančių kilometrų, todėl jis yra tolimiausias iš didžiųjų mėnulių. Oberonas, kaip ir dauguma didesnių palydovų, su planeta yra pasyviai užrakintas (sinchroninis sukimas): jis visada viena puse atsuktas į Uraną, todėl jo paviršiaus dalys ilgai būna apšviestos arba ilgai būna tamsoje.
Sudėtis ir vidinė struktūra
Oberono sudėtį sudaro vandens ledas ir akmeninė medžiaga (silikatai), taip pat tamsios organinės medžiagos, suteikiančios paviršiui rudesnį atspalvį. Bendras ledų ir uolienų santykis rodo, kad mėnulis formavosi iš medžiagos, esančios aplink jaunuosius Uraną formavusius diskus; todėl tai nėra susiformavęs asteroidų ulapai, o vietinis palydovas. Dėl tankio ir sudėties manytina, jog Oberone gali būti sluoksniuota vidinė struktūra — uolienų branduolys, aplipęs ledo sluoksniais — tačiau šiuo metu nėra įrodymų apie reikšmingą šiandieninę geologinę veiklą.
Paviršius ir reljefas
Oberono paviršius yra stipriai kraterytas: jame daug smūginių kraterių, kuriuos paliko į žemę kliuvę meteoritai. Kai kurie smūginiai baseinai yra ypač dideli ir gilūs, o jų apylinkėse pastebima tamsesnė medžiaga — galimai susidaranti dėl iš po paviršiaus iškilusių prastai apšviestų uolienų arba įbrėžimų. Tyrimai rodo ir galimas plyšines struktūras, kanjonus bei vietomis kalnų formacijas; kai kurie duomenys leidžia manyti, kad ten gali būti kalnas, kuris gali būti iki ~20 km aukščio, tačiau ši informacija remiasi ribotais Voyager 2 nuotraukų duomenimis ir reikalauja patikslinimo.
Atradimas, pavadinimas ir istorija
Jį 1787 m. sausio 11 d. rado Viljamas Heršelis, tais pačiais metais atradęs Titaniją. Nors palydovas buvo atrastas XVIII a., oficialius vardus (iš Viljamo Šekspyro kūrinių ir kitų literatūros šaltinių) vėliau pasiūlė Heršelio sūnus Johnas Herschelis. Oberonas pavadintas fėjų karaliaus Oberono, pjesės "Vasarvidžio nakties sapnas" personažo, vardu.
Tyrinėjimai ir stebėjimai
Žemiausios raiškos ir detalių nuotraukas apie Oberoną gavome per kosminis aparatas "Voyager 2", kuris 1986 m. praskriejo pro Uraną ir nufotografavo jo palydovus. Šios nuotraukos atskleidė daug smūginių kraterių, paviršiaus spalvų kontrastus ir kai kurias reljefo ypatybes, tačiau jų raiška nepakankama išsamiai geologinei interpretacijai. Po Voyager 2 misijos papildomų išsamių orbitoje atliktų tyrimų nėra — ši sritis laukiama būsimos misijos į Urano sistemą.
Galimi būsimieji tyrimai ir reikšmė
Nors Oberonas nėra taip gerai ištirtas kaip kai kurie Saulės sistemos palydovai (pvz., Jupitero ar Saturno mėnulių), jis svarbus supratant Urano palydovų sistemą, palydovų formavimąsi ir evoliuciją už Neptūno. Būtinos būsimos orbitinės arba artimos praskridimo misijos, kad būtų galima detalizuoti Oberono geologiją, tiksliai išmatuoti reljefą, įvertinti galimą vidinį sluoksniavimą ir nustatyti, ar mėnulyje galėjo būti ar tebėra šiltesnių sluoksnių ar skystų įvairių fazių vietų.
Apibendrinant: Oberonas yra didelis, tolimas ir seniškas Urano palydovas — primena kosminę istoriją apie smūgius ir uolienų bei ledo santykius, o esminių atsakymų į kai kuriuos klausimus dar reikia laukti būsimų misijų ir detalesnių stebėjimų.
