Origenas — III a. Aleksandrijos krikščionių teologas ir ginčytos doktrinos

Origenas — III a. Aleksandrijos krikščionių teologas, Bažnyčios tėvas, sukėlęs ginčus dėl preegzistencijos, apokatastazės ir kitų prieštaringų doktrinų.

Origenas (kartais rašomas Origenas, taip pat Origenas(is) Adamantius) buvo vienas įtakingiausių ankstyvųjų krikščionių mokslininkų, veikusį III a. Aleksandrijoje. Gimimo data tradiciškai laikoma 185 arba 186 m., mirties — apie 253–254 m.; kilęs iš krikščioniškos šeimos, jo tėvas, pagal kai kuriuos šaltinius vardu Leonidas, buvo kankinys. Origenas vadovavo Aleksandrijos katechetų mokyklai, intensyviai rašė ir mokė, buvo žinomas dėl asketinio gyvenimo (yra tradicija, kad jis pats pasirinko abstinenciją nuo šeimyno) ir didžiulio akademinio smalsumo.

Gyvenimas ir istorinė padėtis

Origenas gyveno sunkiu persecutuotų Bažnyčios laikotarpiu: vietinė kankinystė ir imperatoriškosios persekiojimo bangos formavo jo patirtį ir mąstymą. Jis išplėtė Aleksandrijos mokyklos tradiciją, kurioje susipynė helenistinė filosofija ir krikščioniška teologija. Origeno gyvenimas baigėsi po jam uždarymo ir galimai kankinimo per 250–253 m. kartos persekiojimus; mirė, kaip teigiama, Sirijoje arba Tyre regione.

Raštai ir metodai

Origenas parašė didelį kiekį teologinių ir exegetinių darbų. Svarbiausi išlikę arba rekonstruoti jo kūriniai — Per pirmuosius principus (De Principiis), apologetiniai veikalai ir gausybė Biblijos komentarų. Jis atliko ženklų indėlį į teksto kritiką ir Biblijos studijas: žinomas jo projektas — daugialypė Septuagintos studija, vadinama Hexapla, kurioje lyginta hebrajų ir graikų tekstų įvairovė. Daugelis jo darbų išliko tik fragmentais, arba per vertimus į lotynų ir sirų kalbas; kai kurie tekstai išliko tik per vėlesnių autorių citatas.

Metodo požiūriu Origenas ryškiai iškėlė alegorinę ir daugiasluoksnę egzegezę: jis skyrė rašinio pažodį (rašytinė, istorinis lygmuo), moralinį (praktinis vadovas krikščioniui) ir dvasinį ar anagoginį (mystinę, teologinę) skaitymo lygmenis. Toks trilypis interpretacijos modelis ilgai darė įtaką Rytų ir Vakarų Bažnyčių tradicijoms.

Teologinės idėjos ir ginčai

Origenas nagrinėjo labai įvairias teologijos sritis: nuo hermeneutikos ir filosofinės teologijos iki pamokslavimo ir dvasinio gyvenimo. Tačiau kai kurie jo teiginiai tapo prieštaringi. Visų pirma jis kartojo hipotezę apie sielų išankstinį egzistavimą: idėją, kad siela egzistavo prieš kūno įsikūnijimą ir „pateko“ į kūną prieš gimimą. Jis vaizdavo, kad pradžioje protingos būtybės buvo tam tikru būdu susietos su Dievu ir kad po sutrikimo (nuodėmės) kai kurios sielos patenka į materialų gyvenimą, kad išmoktų ir tobulėtų.

Kitas reikšmingas Origeno teologinis teiginys buvo apie apokalipsės ir išgelbėjimo pabaigą, vadinamoji apokatastasis — mintis, kad visa kūrinija galiausiai bus atkurta ir sutaikyta su Dievu. Jis net svarstė galimybę, kad galiausiai net ir archaiškasis šėtonas, gali būti sutaikintas su Dievu. Šios mintys sukėlė didelį prieštaravimą vėlesnėse Bažnyčios diskusijose.

Origenas taip pat laikė Dievo Sūnų tam tikra prasme pavaldų Dievui Tėvui — požiūris, kurį kai kuriais istorijos laikotarpiais prilygindavo subordinizmui. Nors tokios idėjos apie Trejybę tuo metu buvo diskutuojamos, vėliau, ypač IV a. ir per arijonų ginčus, jos tapo labiau ginčytinos. Origeno tekstai kartais pateikiami kaip pagrindas įvairioms interpretacijoms — tiek „ortodoksinėms“, tiek heterodoksiškoms.

Kritika, sankcijos ir paveldėjimas

Daugelis Origeno raštų įtraukti į ankstyvųjų Bažnyčios tėvų fondą, tačiau jis niekada nebuvo kanonizuotas. Tai susiję su tuo, kad tam tikri jo mokymai (pvz., apie preegzistenciją ir galutinį visų būtybių išgelbėjimą) vėliau buvo laikomi prieštaraujančiais plačiajai apaštaliniam mokymui ir praktikai. Kai kurie bažnyčios rinkinių lyderiai ir sinodai po Origeno gyvavimo laikotarpio kritikavo jo idėjas: Keturis–penkis amžius po jo kai kurios jo idėjos sulaukė oficialių priekaištų ir pasmerkimo.

Istorijoje minimos įvairios formalios Origeno idėjų kritikos fazės: kai kurių vėlesnių susirinkimų sprendimai ir ekumeniniai ginčai paskatino, kad origenistinės doktrinos būdavo atmestos. Konstantinopolio ekumeniniai sprendimai po Origeno gyvenimo laikotarpio ir vėlesnės anatemos prisidėjo prie jo mokymų reputacijos sumažinimo; nepaisant to, XX–XXI a. istorikai ir teologai kartais peržiūri Origeno indėlį ir atskiria jo mokslinį bei exegetinį palikimą nuo vėliau klausimų keliančių interpretacijų. Pastaraisiais metais kai kurios idėjos, įskaitant kai kurių atšakų restauratorių susidomėjimą, vėl buvo aptartos ir nagrinėjamos.

Tekstų perdavimas ir įtaka

Ne visi Origeno darbai išliko originalo forma: daug kas yra prarasta, dalis išliko per fragmentus arba vertimus. Kai kurie vėlesni autorių vertimai (pvz., Rufino) redagavo arba „išvalė“ jo pozicijas, o kiti, kaip Jeronimas, kritikavo arba gynė Origeną priklausomai nuo asmeninių ir teologinių priežasčių. Nepaisant abejonių dėl kai kurių doktrininių taškų, Origeno įtaka Biblijos egzegezei, hermeneutikai, asketinei tradicijai ir viduramžių mąstymui liko reikšminga: jo idėjos formavo tiek Rytų, tiek Vakarų teologines diskusijas keletą amžių.

Santrauka

• Origenas — ryškus III a. Aleksandrijos teologas ir biblinės egzegezės meistras;
• parašė platų darbų lauką: nuo Biblijos komentarų iki sisteminės teologijos ir teksto kritikos;
• jo metodai (trilypė egzegezė, tekstų lyginimas) turėjo ilgalaikę įtaką, tačiau dalis jo doktrinų (preegzistencija, apokatastasis, sūnaus subordinacija) vėliau sukėlė prieštaravimus ir regionines Bažnyčios reakcijas;
• Origeno palikimas — sudėtingas: jis pripažįstamas kaip vienas iš Bažnyčios tėvų, bet nekanonizuotas, o mokslinėje literatūroje jo įtaka tebėra plačiai nagrinėjama.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo Origenas?

K: Kada jis gyveno?

K: Koks jo statusas šiandien?

K: Kokios idėjos vėliau buvo paskelbtos klaidingomis?

Klausimas: Ar Katalikų Bažnyčia jį kada nors kanonizavo?

Paieška pagal raidę