Karibų piratai: piratavimas, Henris Morganas ir piratų kodeksas
Įtraukanti Karibų piratų istorija: nuo audringų užpuolimų ir Henrio Morgano iki piratų kodekso — intrigų, balsavimo ir laisvės kova jūroje.
Apie filmą žr. "Karibų jūros piratai".
Piratavimas Karibų jūroje buvo Karibų jūros siaubas, ypač Ispanijos laivynui, kuris kontroliavo šias jūras. 1588 m. anglai nugalėjo ispanų Armadą ir taip sustabdė ispanų vandenynų kontrolę. Tačiau ispanai vis dar kontroliavo Karibus.
Po 1588 m. Ispanijos įtaka palaipsniui smuko, bet ji vis tiek kontrolavo didelę dalį Naujojo pasaulio išteklių ir krovinių – ypač sidabro ir aukso siuntų iš Pietų Amerikos. Šios brangios krovinio trasos traukė ne tik valstybių laivus, bet ir privačius jūreivius bei piratus, kurie siekė užgrobti laivus ir grobį. Karibų regionas tapo susiformavusia zona, kur susipynė valstybės interesai, privačios nuosavybės gynimas ir neteisėta plėšikavimas.
Privatavimas ir piratavimas
XVII a. 7-ajame dešimtmetyje anglai piratus pasitelkė į pagalbą savo vyriausybei. Darydami žalą ispanų laivynui ir eksportui, anglai tikėjosi gauti daugiau žemės Naujajame pasaulyje ir neleisti ispanams kontroliuoti Naujojo pasaulio prekybos. Jie gavo, ko norėjo, tačiau susidūrė su nauja problema.
Reikėtų atskirti du reiškinius: privateering (privatavimas) ir tikras piratavimas. Privatavimas – tai teisėtas, pagal valstybės išduotą dokumentą (laišką ar pan.) vykdomas užpuolimas prieš priešo laivus. Privatavimas dažnai būdavo toleruojamas arba rėmimas valstybės, nes mažino priešo turtą. Tačiau kai kurie privatieriai ilgainiui pradėdavo elgtis kaip laisvieji piratai: jiems rūpėjo ne tik priešo žala, bet ir asmeninė nauda, todėl jie pradėjo grobti bet kokį laivą – net draugišką.
Seras Henris Morganas ir jo laikotarpis
Seras Henris Morganas buvo gerai žinomas piratas, kurį skatino Anglijos vyriausybė. Jis dirbo vyriausybei, bet pinigus pasilikdavo sau. Tačiau laikui bėgant Morganas nustojo dirbti vyriausybei ir ėmė dirbti, kad gautų pinigų tik sau. Netrukus jis ir kiti piratai ėmė puldinėti visus prekybinius laivus, net jei tai buvo anglų laivas.
Morganas buvo aktyvus vidurio XVII a. (ypač 1660–1670 m.). Jis vadovavo kelioms žymiems reidams, iš kurių garsiausias – Panamos miesto (Santa Marijos de la Antigua del Darién) šturmas ir išplėšimas 1671 m. Už šias operacijas jis susilaukė intensyvios kritikos ispanų pusėje ir buvo kviečiamas atsakyti Anglijos teismo. Nepaisant to, Morganas 1674 m. buvo pakeltas į pareigas: jis gavo šlovę, buvo pakeltas į riterius (seras) ir vėliau tapo Jamaikos pavaduotoju (Lieutenant Governor). Šis paradoksalus likimas – iš pirato tapti karinės administracijos atstovu – gerai iliustruoja to meto tarpinę ribą tarp valstybės remiamo privatavimo ir grynojo piratavimosi.
Piratų gyvenimas ir apranga
Morganas ir jo pagalbininkai save vadino broliais. Jie dėvėjo šiurkščius marškinius, kelnes iki kelių, veltinio kepures ir odinius diržus. Ant diržų jie kabino šaunamųjų miltelių kolbas, mėsininko peilius ir trumpuosius muškietinius šautuvus.
Be aprangos, piratų kasdienybę formavo:
- drąsa ir rizika jūroje – kovos su laivais, desantai į uostus;
- griežta disciplina mūšio metu, bet laisvė kasdieniame gyvenime – dauguma piratų turėjo rinkiminę teisę;
- kovos technologijos – grobis išgaudomas naudodami jūreivystės ir pėstininkų taktiką, muškietas, kardus bei pistoletus;
- ligos, prasta mityba ir sunki laivybos technika – daug piratų žūdavo ne mūšyje, o dėl ligų ar traumų.
Piratų kodeksas
Jie turėjo "piratų kodeksą", pagal kurį kiekvienas vyras turėjo teisę balsuoti visais klausimais, pavyzdžiui, renkantis kapitoną ar kitą laivą, kurį reikia užpulti.
Piratų kodeksai (jie buvo rašomi įvairiais variantais skirtingų laivų) dažnai numatė:
- demokratiją kasdieniame valdyme: kapitonas rinkdavosi mūšio metu ir turėjo platesnes įgaliojimus tik karo metu; kitais atvejais sprendimus priimdavo įgula;
- grobio pasidalijimą: aiškios dalys kiekvienam įgulos nariui, su papildomomis premijomis kapitonui ar ginklininkui;
- kompensacijas už sužalojimus: atlygis už prarastus galūnes ar akį (skirtingos sutartos sumos);
- griežtas drausmės taisykles: draudimas vogti iš bendro grobio, drausmė mūšio metu, nuobaudos už prasta elgesį ar pabėgimą;
- ribotos privilegijos: teisė vetuoti naujus narius, tvarka dėl alkoholio, lošimų ir moterų laive.
Šie kodeksai buvo praktiški dokumentai – jie padėjo palaikyti tvarką, motyvuoti įgulą ir sumažinti vidaus konfliktus. Nors jie galėjo atrodyti žiaurūs, dažnai pirate įsigalėjo tam tikra „teisingumo“ forma tarp tiek skurdių, tiek rizikuojančių jūreivių.
Piratavimo pabaiga ir paveldas
XVIII a. pradžioje daugelis Karibų piratų veiklų palaipsniui išnyko: europiečių jūrinės pajėgos sustiprėjo, buvo sudarinėjami tarptautiniai susitarimai, griežtinamos bausmės, o kolonijiniai režimai geriau administravo uostus. Valstybės politika tapo mažiau tolerantiška privačioms jėgoms, kurios anksčiau buvo naudingos karinių interesų metu.
Piratų istorija Karibuose paliko ryškų kultūrinį pėdsaką – legendos apie laisvę, auksą ir jūrų nuotykius gimė iš tikrų įvykių. Šios istorijos vėliau buvo romantizuotos literatūroje ir kine, todėl daugumai žmonių iki šiol piratai asocijuojasi su nuotykiais, o ne tik pragaištingu smurtu ir neteisėtumu.
Apibendrinant: Karibų piratavimas buvo sudėtingas ir prieštaringas reiškinys – tai buvo tiek politinių kovų įrankis, tiek atskirų laisvės siekio ir nusikalstamos veiklos ženklas. Figūros kaip Seras Henris Morganas iliustruoja šių procesų dvilypumą: kartais jie buvo tokie pat valstybei reikalingi, kaip ir ją pavojingi.
Piratai buvo Karibų jūros siaubas.
Piratai, paėmę į nelaisvę belaisvius, paprastai jų nepasigailėdavo.
Piratavimo priežastys
Piratai lengvai rado naujų narių. Jūreiviai, tarnaujantys laivyne, dažnai gyveno daug sunkiau nei piratai. Juos galėjo žiauriai bausti už juos aukščiau esantys žmonės, jie neturėjo gero maisto ir gaudavo tik nedidelį atlyginimą. Piratai siūlė lygybę, gerą maistą (kai jo būdavo) ir galimybę praturtėti.
Piratų gyvenimas
Tačiau piratams sekėsi šiek tiek geriau. Prekybos laivų vadai baisėjosi pamatę piratų laivus, nes piratai mažai pasigailėdavo pagrobtų žmonių. [] Jie juos šaudydavo, mirtinai sumušdavo, kankindavo arba išmesdavo į negyvenamas salas. [] Piratai nebuvo labai malonūs ir vieni kitiems. [] Nors jie turėjo "piratų įstatymą", tačiau tarpusavyje ginčydavosi, o jų nariai galėjo sulaukti tokios pat bausmės kaip ir priešai.
Gyvenimas piratų laive buvo labai sunkus. Niekada nebuvo sausos vietos miegoti, maudytis buvo galima labai retai, maistas dažnai būdavo prastas, be to, laukė pavojus. Daugeliui piratų po kruvinų jūrų mūšių trūko rankų ar kojų. Net ir galiausiai praturtėję piratai vis tiek rizikuodavo būti pakarti, jei būdavo sugauti.
Piratai dažnai palikdavo pagrobtus žmones negyvenamose salose mirti iš bado.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks įvykis lėmė, kad anglai įgijo Karibų jūros kontrolę?
A: 1588 m. anglai nugalėjo ispanų armadą, todėl ispanai nustojo kontroliuoti vandenynus ir įgijo Karibų jūros kontrolę.
K: Kaip Anglijos vyriausybė naudojosi piratais?
A: Anglijos vyriausybė naudojo piratus, kad pakenktų Ispanijos laivynui ir eksportui, taip siekdama gauti daugiau žemės Naujajame pasaulyje ir neleisti Ispanijai kontroliuoti Naujojo pasaulio prekybos.
K: Kas buvo seras Henris Morganas?
A: Seras Henris Morganas buvo gerai žinomas piratas, kurį skatino Anglijos vyriausybė. Iš pradžių jis dirbo jiems, bet galiausiai pradėjo dirbti tik sau.
K: Kokius daiktus paprastai nešiojosi piratas?
A: Piratai paprastai prie diržo nešiojosi sviedinių kolbas, mėsininko peilius ir trumpuosius muškietinius šautuvus.
K: Kas buvo įtraukta į jų "piratų kodeksą"?
A.: Piratų kodekse buvo nurodyta, kad kiekvienas vyras turi teisę balsuoti visais klausimais, pavyzdžiui, renkantis kapitoną arba sprendžiant, kurį laivą pulti toliau.
K: Kas yra Amaro Pargo?
A: Amaro Pargo buvo ispanų jūreivis, dažnai prekiavęs Karibų jūros regione ir plėšęs Ispanijos priešų laivus, su kuriais susidurdavo kelionės metu. Dešimt metų jis gyveno Kuboje, kur turėjo palikuonių.
Ieškoti