Oranžijos princesė – titulas, kuriuo tradiciškai vadinamos moterys, susijusios su princų vadovaujamu Oranžo (Prancūzijos Provence regiono) kunigaikštyste ir vėliau su Nyderlandų valdovų namais. Istoriškai Oranžijos princų žmona būdavo tituliruojama Oranžijos princese, o pats Oranžinio princo titulas buvo susijęs su Oranžo valdovų dinastija. Titulas gyvavo nuo viduramžių (XII–XIII a.) ir keitė savo reikšmę kartu su teritoriniais, dinastiniais ir konstituciniais pokyčiais; po Napoleono karų ir 1815 m. Europos pertvarkų Oranžo titulai tapo susieti su Nyderlandų karališkąja šeima.

Per istoriją daugeliu atvejų Oranžijos princesė reiškė princų žmoną arba titulą, suteiktą sutuoktinei, tačiau pasitaikė ir pavienių atvejų, kai moteris turėjo titulą savo teisių pagrindu. Viena iš tokių figūrų yra Marija iš Baux šeimos, kuri XIV–XV a. tam tikru laikotarpiu buvo vadinama Oranžijos princese ir valdė Oranžo žemes kartu su vyru. Dėl sudėtingų paveldėjimo taisyklių ir dinastinių jungčių titulas kartais perėjo per moterišką liniją arba buvo laikomas nominaliai.

Tradicinė Nyderlandų praktika buvo, kad Oranžinio princo titulas priklauso vyriausiajam sūnui – įpėdiniui (kronprincui). Dėl to, kai kuriais istorijos laikotarpiais, kai vyriausiasis įpėdinis buvo moteris arba kai vyrų įpėdinių ilgą laiką nebuvo, titulas praktiškai nebuvo naudojamas. Svarbus pokytis įvyko XX a. pabaigoje: Nyderlandų konstitucinės nuostatos buvo pakeistos taip, kad leista lygi teisė paveldėti ir dukterims. Dėl šio pakeitimo, kai 2013 m. princas Vilemas-Aleksandras tapo karaliumi, jo vyresnioji dukra Katarina-Amalija (Catharina-Amalia) tapo pirmąja moderniaja Oranžijos princese savo teisių pagrindu – t. y. ne tik kaip princo žmona, bet kaip oficiali sosto įpėdinė.

Žymiausios Oranžijos princesės

  • Anna van Egmont – pirmoji Vilio moko (Viljamo I) žmona, viena iš ankstyvųjų Oranžijos princesių, turėjusi didelę įtaką dinastiniams paveldėjimo reikalams;
  • Anna iš Saksonijos (Anna of Saxony) ir Charlotte de Bourbon – garsios istorinių Oranžo princų sutuoktinės, kurių gyvenimai susiję su XVII a. religiniais ir politiniais konfliktais;
  • Louise de Coligny – viena žinomiausių Williamo I (Viljamo, vadinamo „Tylinčiuoju“) žmonų, aktyvi politinė ir dvasinė figūra;
  • Máxima Zorreguieta – moderniosios eros pavyzdys: iš Argentinos kilusi Vilemo Aleksandro žmona, kuri iki 2013 m. buvo titulų sistemoje vadinama Oranžijos princese kaip princo žmona ir vėliau tapo karaliene konsorte;
  • Katarina-Amalija – pirmoji XX–XXI a. Oranžijos princesė, turinti titulą savo teisių pagrindu, kai jos tėvas tapo karaliumi (žr. Katarina-Amalija).

Šiuolaikinė prasmė ir teisinis statusas

Šiandien Oranžijos princesės titulas Nyderlanduose yra tiek istorinės tradicijos, tiek konstitucinės sankirtos rezultatas. Kai titulas priklauso įpėdiniui, jis yra svarbus dinastijos simbolis; kai titulas yra sutuoktinei, jis reiškia konsortinį statusą. Po konstitucinių pakeitimų, leidžiančių lygias paveldėjimo teises moterims, Oranžijos princesės vardas gali reikšti ne tik princo žmoną, bet ir pačią sosto įpėdinę, turinčią oficialią poziciją ir pareigas.

Oranžijos princesės istorija atspindi platesnius Europos dinastinius pokyčius: paveldėjimo taisyklių kintamumą, santuokų politinę reikšmę ir modernią konstitucinę raidą, leidžiančią titulus ir pareigas dalinti pagal lygią paveldėjimo teisę.