Džeinės Ostin recepcijos istorija atskleidžia, kaip Austen kūriniai — iš pradžių sulaukę kuklios šlovės — tapo tarptautiniu fenomenu. Jos romanai vienu metu yra rimtų akademinių tyrimų objektas ir įvairių gerbėjų kultūros centras. Džeinė Ostin, tokių kūrinių kaip "Puikybė ir prietarai" (1813) ir "Ema" (1815) autorė, užima pirmaeilę vietą tarp anglų literatūros klasikų ir tapo viena garsiausių anglų kalbos rašytojų.

Gyvendama Austen neišgarsėjo taip, kaip vėlesnės kartos ją įsivaizdavo. Kaip ir daugelis XIX a. pradžios moterų rašytojų, ji leidyboje išliko santūri — savo kūrinius dažnai pateikdavo anonimiškai arba kaip „prašmatnią“ pramogą aukštuomenės skaitytojams. Tik tarp aristokratijos žmonių jos autorystė ilgą laiką buvo savaime suprantama, tarsi vieša paslaptis. Pirmosiomis dešimtmečiais autoriaus vardas nesulaukė daug viešų apžvalgų: Austen kūriniai buvo madingi tarp tam tikrų sluoksnių, bet kritikų atsiliepimai dažnai buvo kuklūs. Iki XIX a. vidurio jos prozos vertintojai — literatūros gurmanai ir kultūriniai elito nariai — laikė jos kūrinius intelektualiai rafinuotais; meilės prie klasikinių vertinimų prisidėjo ir savitas humoras bei stilistinė elegancija. 1870 m. jos sūnėnas James Edward Austen-Leigh išleido knygą Memuarai apie Džeinę Ostin (Memoir of Jane Austen), kuri plačiajai visuomenei pristatė autorių kaip „brangią, ramią tetą Džeinę“ ir nubrėžė sentimentalią, šeimos istorijomis grįstą jos įvaizdžio liniją. Po to Aventės romano leidimai ėmė pasirodyti populiariuose leidiniuose, o susidomėjimas palaipsniui augo.

Iki XX a. pradžios akademinė bendruomenė ėmė rimčiau sisteminti Austen palikimą: mokslininkai parengė jos kūrinių rinkinius ir kritines redakcijas — tai buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio iniciatyvų tarp britų rašytojų. XX a. viduryje Ostin jau buvo plačiai pripažinta „didžiąja anglų rašytoja“; jos vieta kanoniniuose kursuose ir literatūros istorijose tapo neabejotina. XX a. antroje pusėje Austen tyrinėjimai ėmė intensyvėti ir diversifikuotis: kūryba analizuota ne tik meniniais aspektais, bet ir ideologiniais, sociokultūriniais bei istoriniais kontekstais. Atsirado feministinės interpretacijos, naujosios istorijos perspektyvos, naratyvinė ir genrinė analizė, taip pat pasipylė diskusijos apie klasę, lytį, tapatybę ir imperiją. Universitetų anglų katedrų plėtra (universitetų) leido Austen kritiką išskaidyti į akademinę, „aukštosios“ kultūros analizę ir platesnę populiariąją perskaitymo praktiką — dar labiau padidinant jos kūrinių viešumą ir prieinamumą.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje Austen tapo ne tik akademinių tyrimų objektu, bet ir aktyvios gerbėjų bendruomenės ašimi. Susikūrė Džeinės Ostin draugijos, klubai ir literatūriniai festivaliai; atsirado leidiniai, dedikuoti jos kūrybai, taip pat gausybė spausdintų tęsinių, priešistorių ir adaptacijų. Dalis kritikų ir skaitytojų bandė saugoti „autentišką“ Austen palikimą, kiti gi skatino platesnį, populiaresnį jos interpretavimą — kartais net prieštaraujančiais požiūriais. Visos šios grupės dažnai savęs teigė esant tikromis džeinistėmis, tai yra žmonėmis, kurie autentiškai vertina Austen kūrybą.

Šiuolaikinė Ostin recepcija yra daugiabriaunė: akademikai tęsia kritinių leidimų, kontekstinių studijų ir vertimų darbą, o populiarioji kultūra — filmai, serialai, teatriniai pastatymai ir interneto bendruomenės — dar labiau plėtoja jos pasiekiamumą. Austen kūriniai aktyviai verčiami į daugelį kalbų, juos aptarinėja kursai universitetuose, o literatūriniai turai, muziejai, festivaliai ir interneto forumai palaiko gyvą susidomėjimą. Be to, adaptacijos kine ir televizijoje bei nauji kūriniai kino industrijoje ir kine ne tik primena apie originalius romanus, bet ir nuolat juos interpretuoja naujomis, kartais net provokuojančiomis perspektyvomis.

Galų gale Džeinės Ostin recepcijos istorija yra pavyzdys, kaip literatūros vertės suvokimas kinta su laiku: nuo konfidencialios, elitiškos leidybos per XIX a. elitinį pripažinimą iki XX–XXI a. akademinio kanonizavimo ir visuotinio populiarumo. Tą plėtrą lemia tiek kritinis darbas, tiek gyva gerbėjų kultūra — abu elementai kartu užtikrina, kad Austen tekstai ir toliau liktų gyvi, interpretuojami ir mylimi visame pasaulyje.