Saulas (1047–1007 pr. m. e.) — pirmasis Izraelio karalius Biblijoje ir Korane
Saulius (/sɔːl/, reiškia "prašomas, meldžiamas"; lotyniškai Saul; arabiškai طالوت, Ṭālūt arba شاؤل, Ša'ūl) — pirmasis senovės Izraelio karalius, minimas Samuelio, 1 Kronikų ir Korano knygose. Tradicinė chronologija datuoja jo valdymą maždaug 1047–1007 m. pr. m. e. Biblijos pasakojimuose Saulius kilęs iš Beniamino giminės, apibūdinamas kaip aukštas ir išvaizdus vyras; jis buvo pateptas karaliumi pranašo Samuelyje, kai tautos reikalavimu Izraelį pakeitė ištesėta lyderystė į monarchiją.
Karjera ir valdymas
Pirmuosiuose Samuelyje aprašoma, kad Saulius pradžioje buvo paklusnus Dievui ir patyrė karinių pergalių (pvz., prieš ammonitus). Tačiau santykiai su Dievu ir pranašu Samueliu pablogėjo, kai Saulius nepilnai vykdė Dievo nurodymus sunaikinti amalekitus (1 Samuelio 15 skyrius). Dėl šio nepaklusnumo Samuelis pranašavo, kad Dievas jo nemegs: pasakytos žodžių eilutės skamba taip:
"Šiandien Viešpats atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė ją vienam iš tavo kaimynų - geresniam už tave. Tas, kuris yra Izraelio Šlovė, nemeluoja ir nekeičia savo nuomonės, nes jis nėra žmogus, kad pakeistų savo nuomonę" (1 Samuelio 15:28–29).
Po šio nutarimo Viešpaties dvasia, pagal Bibliją, pasitraukė nuo Sauliaus, o vietoje jos jį kankino piktoji dvasia. Sauliui buvo paskirtas jaunas Dovydo (Dovydas) tarnas, kad jis grotų arfa ir taip nuslopintų nerimą bei palengvintų Sauliaus būklę. Iš pradžių Saulius Dovydą mylėjo ir vertino, tačiau Dovydo populiarėjimas tarp tautos ir karinės sėkmės sukėlė Sauliui pavydą.
Santykiai su Dovydą ir vidinis konfliktas
Sauliaus pavydas Dovydui palaipsniui virto persekiotojiška baime ir neapykanta. Biblijoje aprašyti keli epizodai, kai Saulius mėgina nužudyti Dovydą (pvz., metant ietį prie sienos) arba siunčia žudikus. Tuo tarpu Dovydo ir Sauliaus sūnaus Džonatano draugystė ir sąjunga (apie kurią pasakojama kaip apie šiltą ir ištikimą ryšį) komplikuoja konfliktą, nes Džonatanas dažnai gina Dovydą nuo savo tėvo piktybiškų planų.
Sauliaus žūtis ir jos interpretacijos
Sauliaus mirtis aprašyta keliuose Biblijos skyriuose, kuriuose yra skirtumų ir niuansų. Pagal 1 Samuelio 31 skyrių, mūšyje su filistinais Saulius patyrė sunkų pralaimėjimą. Pralaimėjimo metu, bijodamas pakliūti į filistinų rankas kaip jų belaisvis, jis prašo savo ginklanešio nužudyti jį; kai šis atsisako, Saulius krinta nuo savo paties kardo. Kiti pasakojimai, pvz., 2 Samuelio knygoje, mini, kad amalekietis (ar kitas žmogus) vėliau praneša Dovydui apie Sauliaus žūtį ir teigia radęs jį sužeistą, o pats amalekietis yra nubaustas už tariamą nužudymą pateptojo karaliaus.
1 Samuelio 31 skyriuje taip pat minima, kad trys Sauliaus sūnūs — Jonatanas, Abinadabas ir Melkišua — žuvo toje pačioje mūšio dvikovoje. Po mūšio filistinai paėmė kūnus, nukirto jiems galvas ir pakabino ant Bėt-Šano sienų; Sauliaus šarvus jie išeksponavo Aštaroto šventykloje. Vėliau Jabeš-Gileado gyventojai naktimis iškasė kūnus, juos sudegino ir palaidojo. Vėliau karalius Dovydas paima Sauliaus ir Džonatano kaulus ir laiduoja juos savo tėvo kape Zeloje.
1 Kronikų knygoje pasakojimas apibendrinamas moraline pastaba, kad Saulius mirė dėl savo neištikimybės Viešpačiui — dėl nepaklusimo Viešpaties žodžiui ir dėl ryšių su mediumais (1 Sam. ir 1 Kron. interpretacijos pabrėžia šiuos pažeidimus).
Poveikis ir atmintis
Sauliaus istorija Biblijoje paprastai interpretuojama kaip perspėjimas apie valdžios, paklusnumo ir Dievo valios temą: nors Saulius buvo pateptas ir iš pradžių turėjo Dievo palankumą, jo nepaklusnumas lėmė praradimą. Jo konfliktas su Dovydą paruošė dirvą Dovydo kilimui, kuris tapo Izraelio centru ir simboliu. Sauliaus asmenybė ir veiksmai taip pat nagrinėjami literatūroje, teologijoje ir archeologijoje — istorikai ir religijos tyrinėtojai nagrinėja chronologiją, tekstų skirtumus ir istorinio Sauliaus galimą foną.
Saulius Korane
Korane Saulius minima vardu Ṭālūt (arabiškai matomas tekste, kaip minėta aukščiau) ir aprašomas kaip karalius, kurį Dievas skyrė vesti izraelitus mūšyje prieš filistinų lyderį Džalutą (Goliatą). Korane pasakojama, kad žmonės abejojo, jog Ṭālūt yra tinkamas vadovas dėl savo materialių trūkumų, bet Dievas parodė ženklus ir patikrino jo armiją: kovoje kariams buvo nurodyta gerti tik nedidelį kiekį vandens, o tie, kurie griebėsi daugiau, nebuvo priimami prie mūšio; tik tie, kurie laikėsi nurodymų, dalyvavo finalinėse kovose, kuriose Dovydo (Dāwūd) ranka įveikė Goliatą. Korano pasakojimas sutampa su Biblija kai kuriose detalėse (pvz., Dovydo ir milžino konfrontacijoje), tačiau pabrėžia kitokius elementus ir moralines pamokas ir neatitinka visų Biblijos naratyvo detalių.
Pastabos dėl tekstų skirtumų
- Skirtingi Biblijos rankraščiai ir knygos (1 Samuelis, 2 Samuelis, 1 Kronikos) pateikia vietomis skirtingas versijas apie įvykius, ypač apie Sauliaus paskutinę dieną; tai rodo sutapimų trūkumus ir redakcinę tradiciją.
- Korano pasakojimas apie Ṭālūt/ Saulių nėra tiesioginis prielinksnis prie visų Biblijos detalių — abi tradicijos turi savitą religinių interpretacijų ir teologinių akcentų spektrą.
Sauliaus asmenybė ir jo tragiškas likimas išlieka vienu iš žymiausių senovės Izraelio istorijos pasakojimų — tiek kaip literatūrinis personažas, tiek kaip teologinis pavyzdys apie valdžios atsakomybę ir Dievo valią.
Julius Kronbergas: Dovydas ir Saulius (1885).
Sauliaus palikuonys
Po karaliaus Sauliaus mirties Izraelio karaliumi buvo paskelbtas jo vienintelis pergyvenęs sūnus; tuo metu Izbošetui buvo 40 metų ir jis valdė dvejus metus (2 Samuelio 2:10). Tačiau po karaliaus Sauliaus mirties Judo giminė atsiskyrė nuo Sauliaus rūmų valdymo ir savo karaliumi paskelbė Dovydą (2 Samuelio 2:4), todėl kilo karas (2 Samuelio 2:12). Dovydo frakcija galiausiai nugalėjo prieš Iš-bošeto frakciją (2 Sam 3, 1), tačiau karas nesibaigė, kol prie Dovydo neprisijungė Abneras (2 Sam 3, 6). Prieš Sauliaus mirtį Dovydas buvo vedęs Sauliaus dukterį Michalę, Išbošeto seserį, kol Saulius ir Dovydas susipyko ir Saulius ją atidavė kitam vyrui (Samuelio%2025:44&verse=HE&src=! 1 Samuelio 25:44 HE). Vėliau, pasibaigus karui su Išbošetu, Dovydo taikos sąlygose buvo reikalaujama, kad Mikalė būtų grąžinta jam, ir Išbošetas sutiko (2 Sam 3, 14). Po Abnero mirties, atrodo, Izbošetas prarado viltį išlaikyti valdžią (2 Sam 4, 1). 2 Sam 4, 1. Izbošetą nužudė du jo paties kariuomenės vadai Rechabas ir Baana (2 Sam 4, 5), kurie už tai tikėjosi atlygio iš Dovydo. Tačiau Dovydas atsisakė duoti bet kokį atlygį už išdavystę; jis liepė abu žudikus pakarti, nupjaunant jiems rankas ir kojas. Išbošeto galva buvo palaidota Abnero kape Hebrone. (2 Samuelio 4:12)Mikalė buvo bevaikė.
Ankstyvojoje Dovydo valdymo Jeruzalėje pusėje Izraelį ištiko trejus metus trukęs badas. Buvo manoma, kad ši nelaimė įvyko dėl "Sauliaus ir jo kruvinų namų, nes jis išžudė gibeoniečius". Gibeoniečiai buvo ne izraelitai, o amoritų, kuriuos Saulius persekiojo iš Izraelio vidaus, likutis. Dovydas paklausė gibeoniečių, kokios satisfakcijos jie reikalauja, ir gavo atsakymą, kad niekas neatlygins Sauliaus jiems padarytos skriaudos, tik septynių Sauliaus sūnų mirtis (2 Samuelio 21:1-6).
Dovydas jiems atidavė du Sauliaus sugulovės Rizpos sūnus (Armonį ir Mefibošetą(2 Samuelio 21:8) ir penkis Sauliaus vyresniosios dukters Merabos sūnus, kuriuos ji pagimdė Adrieliui. Šiuos gibeoniečiai nužudė ir jų kūnus pakabino Gibėjos šventykloje. (2 Sam 21, 8-9) Po to Rizpa užėmė savo vietą ant Gibėjos uolos ir penkis mėnesius stebėjo pakabintus savo vaikų kūnus, kad jų nesuėstų žvėrys ir plėšrieji paukščiai (2 Sam 21, 10), kol galiausiai Dovydas juos nuėmė ir palaidojo (2 Sam 21, 13) šeimos kape Zeloje kartu su Sauliaus ir Jehonatano kaulais. (2 Samuelio 21:14).
Vienintelis vyriškos lyties Sauliaus palikuonis, kuris išgyveno, buvo Mefibošetas, Jonatano luošas sūnus (2 Samuelio 4:4), kuriam tėvo ir senelio mirties metu buvo penkeri metai. Ilgainiui jis pateko į Dovydo globą (2 Samuelio 9, 7-13). Mefibošetas turėjo jauną sūnų Michėją (2 Samuelio 9, 12), kuris turėjo keturis sūnus ir palikuonis, kurių vardai buvo minimi iki devintosios kartos (1 Kronikų 8, 35-38).
- ↑ G. Darshan, "Sauliaus ir Jehonatano kaulų perlaidojimas (II Sam 21, 12-14) senovės graikų herojų kulto istorijų šviesoje", ZAW, 125,4 (2013), 640-645.
- ↑ 1 Kronikų 10:13-14
- ↑ "www.Bibler.org - Dictionary - Rizpah". Žiūrėta 2012-10-29.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Saulius?
Atsakymas: Saulius yra karalius Samuelio, 1 Kronikų ir Korano knygose. Jis buvo pirmasis senovės Izraelio karalius ir valdė nuo 1047 m. pr. m. e. iki 1007 m. pr. m. e.
K: Ką Saulius padaro, kad Dievas nustoja jo klausyti?
A: Saulius myli Dievą ir jam paklūsta, kol nustoja jo klausyti ir tampa godus, taip prarasdamas visą Dievo susidomėjimą juo.
K: Kokį įspėjimą Samuelis duoda Sauliui?
A: Ateina pranašas Samuelis ir įspėja Saulių, kad Dievas nebėra su juo. Pasisukdamas išeiti Saulius griebia Samuelio apsiaustą, ir šis plyšta. Samuelis sako (1Samuelis15, 28~29): "Šiandien Viešpats atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė ją vienam iš tavo kaimynų - geresniam už tave. Tas, kuris yra Izraelio Šlovė, nemeluoja ir nekeičia savo nuomonės, nes jis nėra žmogus, kad pakeistų savo nuomonę". Tada Viešpaties dvasia pasitraukia nuo Sauliaus.
Klausimas: Kaip Dovydas pradeda tarnauti Sauliui?
Atsakymas: Saulius priima į tarnystę piemenį Dovydą, jauniausią Jesės sūnų, kad šis jam grotų arfa ir taip jį nuramintų, kai piktoji dvasia jį aplanko.
K: Kaip į šią istoriją įsitraukia Jehonatanas?
A: Jonataną su Dovydu sieja draugystė, dėl to jo pyktis užsiliepsnoja ir ant Jonatano, kai šis pavydi Dovydui ir ima įtarinėti Dovydą esant "vienu iš tavo kaimynų", apie kurį anksčiau kalbėjo Samuelis.
Klausimas: Kaip mirė Saulius?
A: Vėliau mūšyje su filistinais Saulius miršta krisdamas ant savo paties kalavijo, nes nenori, kad jį įžeidinėtų "neapipjaustyti" filistinai. 1Samuelio ir 2Samuelio knygos pateikia prieštaringus pasakojimus apie tai, kaip tiksliai tai įvyko, tačiau, pasak 1Samuelio ir analogiško pasakojimo 1 Kronikų 10 skyriuje, kai nugalėti izraelitai bėga, Saulius prašo ginklanešio jį nužudyti, bet atsisako ir krinta ant savo paties kalavijo. 2Samuelio knygoje amalekietis pasakoja Dovydui, kad po mūšio rado Saulių, kuris buvo atsirėmęs į ietį, ir atliko perversmą.Dovydas nužudė amalekietį, kaltindamas save, kad nužudė pateptąjį karalių.
