Saulius (/sɔːl/, reiškia "prašomas, meldžiamas"; lotyniškai Saul; arabiškai طالوت, Ṭālūt arba شاؤل, Ša'ūl) — pirmasis senovės Izraelio karalius, minimas Samuelio, 1 Kronikų ir Korano knygose. Tradicinė chronologija datuoja jo valdymą maždaug 1047–1007 m. pr. m. e. Biblijos pasakojimuose Saulius kilęs iš Beniamino giminės, apibūdinamas kaip aukštas ir išvaizdus vyras; jis buvo pateptas karaliumi pranašo Samuelyje, kai tautos reikalavimu Izraelį pakeitė ištesėta lyderystė į monarchiją.

Karjera ir valdymas

Pirmuosiuose Samuelyje aprašoma, kad Saulius pradžioje buvo paklusnus Dievui ir patyrė karinių pergalių (pvz., prieš ammonitus). Tačiau santykiai su Dievu ir pranašu Samueliu pablogėjo, kai Saulius nepilnai vykdė Dievo nurodymus sunaikinti amalekitus (1 Samuelio 15 skyrius). Dėl šio nepaklusnumo Samuelis pranašavo, kad Dievas jo nemegs: pasakytos žodžių eilutės skamba taip:

"Šiandien Viešpats atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė ją vienam iš tavo kaimynų - geresniam už tave. Tas, kuris yra Izraelio Šlovė, nemeluoja ir nekeičia savo nuomonės, nes jis nėra žmogus, kad pakeistų savo nuomonę" (1 Samuelio 15:28–29).

Po šio nutarimo Viešpaties dvasia, pagal Bibliją, pasitraukė nuo Sauliaus, o vietoje jos jį kankino piktoji dvasia. Sauliui buvo paskirtas jaunas Dovydo (Dovydas) tarnas, kad jis grotų arfa ir taip nuslopintų nerimą bei palengvintų Sauliaus būklę. Iš pradžių Saulius Dovydą mylėjo ir vertino, tačiau Dovydo populiarėjimas tarp tautos ir karinės sėkmės sukėlė Sauliui pavydą.

Santykiai su Dovydą ir vidinis konfliktas

Sauliaus pavydas Dovydui palaipsniui virto persekiotojiška baime ir neapykanta. Biblijoje aprašyti keli epizodai, kai Saulius mėgina nužudyti Dovydą (pvz., metant ietį prie sienos) arba siunčia žudikus. Tuo tarpu Dovydo ir Sauliaus sūnaus Džonatano draugystė ir sąjunga (apie kurią pasakojama kaip apie šiltą ir ištikimą ryšį) komplikuoja konfliktą, nes Džonatanas dažnai gina Dovydą nuo savo tėvo piktybiškų planų.

Sauliaus žūtis ir jos interpretacijos

Sauliaus mirtis aprašyta keliuose Biblijos skyriuose, kuriuose yra skirtumų ir niuansų. Pagal 1 Samuelio 31 skyrių, mūšyje su filistinais Saulius patyrė sunkų pralaimėjimą. Pralaimėjimo metu, bijodamas pakliūti į filistinų rankas kaip jų belaisvis, jis prašo savo ginklanešio nužudyti jį; kai šis atsisako, Saulius krinta nuo savo paties kardo. Kiti pasakojimai, pvz., 2 Samuelio knygoje, mini, kad amalekietis (ar kitas žmogus) vėliau praneša Dovydui apie Sauliaus žūtį ir teigia radęs jį sužeistą, o pats amalekietis yra nubaustas už tariamą nužudymą pateptojo karaliaus.

1 Samuelio 31 skyriuje taip pat minima, kad trys Sauliaus sūnūs — Jonatanas, Abinadabas ir Melkišua — žuvo toje pačioje mūšio dvikovoje. Po mūšio filistinai paėmė kūnus, nukirto jiems galvas ir pakabino ant Bėt-Šano sienų; Sauliaus šarvus jie išeksponavo Aštaroto šventykloje. Vėliau Jabeš-Gileado gyventojai naktimis iškasė kūnus, juos sudegino ir palaidojo. Vėliau karalius Dovydas paima Sauliaus ir Džonatano kaulus ir laiduoja juos savo tėvo kape Zeloje.

1 Kronikų knygoje pasakojimas apibendrinamas moraline pastaba, kad Saulius mirė dėl savo neištikimybės Viešpačiui — dėl nepaklusimo Viešpaties žodžiui ir dėl ryšių su mediumais (1 Sam. ir 1 Kron. interpretacijos pabrėžia šiuos pažeidimus).

Poveikis ir atmintis

Sauliaus istorija Biblijoje paprastai interpretuojama kaip perspėjimas apie valdžios, paklusnumo ir Dievo valios temą: nors Saulius buvo pateptas ir iš pradžių turėjo Dievo palankumą, jo nepaklusnumas lėmė praradimą. Jo konfliktas su Dovydą paruošė dirvą Dovydo kilimui, kuris tapo Izraelio centru ir simboliu. Sauliaus asmenybė ir veiksmai taip pat nagrinėjami literatūroje, teologijoje ir archeologijoje — istorikai ir religijos tyrinėtojai nagrinėja chronologiją, tekstų skirtumus ir istorinio Sauliaus galimą foną.

Saulius Korane

Korane Saulius minima vardu Ṭālūt (arabiškai matomas tekste, kaip minėta aukščiau) ir aprašomas kaip karalius, kurį Dievas skyrė vesti izraelitus mūšyje prieš filistinų lyderį Džalutą (Goliatą). Korane pasakojama, kad žmonės abejojo, jog Ṭālūt yra tinkamas vadovas dėl savo materialių trūkumų, bet Dievas parodė ženklus ir patikrino jo armiją: kovoje kariams buvo nurodyta gerti tik nedidelį kiekį vandens, o tie, kurie griebėsi daugiau, nebuvo priimami prie mūšio; tik tie, kurie laikėsi nurodymų, dalyvavo finalinėse kovose, kuriose Dovydo (Dāwūd) ranka įveikė Goliatą. Korano pasakojimas sutampa su Biblija kai kuriose detalėse (pvz., Dovydo ir milžino konfrontacijoje), tačiau pabrėžia kitokius elementus ir moralines pamokas ir neatitinka visų Biblijos naratyvo detalių.

Pastabos dėl tekstų skirtumų

  • Skirtingi Biblijos rankraščiai ir knygos (1 Samuelis, 2 Samuelis, 1 Kronikos) pateikia vietomis skirtingas versijas apie įvykius, ypač apie Sauliaus paskutinę dieną; tai rodo sutapimų trūkumus ir redakcinę tradiciją.
  • Korano pasakojimas apie Ṭālūt/ Saulių nėra tiesioginis prielinksnis prie visų Biblijos detalių — abi tradicijos turi savitą religinių interpretacijų ir teologinių akcentų spektrą.

Sauliaus asmenybė ir jo tragiškas likimas išlieka vienu iš žymiausių senovės Izraelio istorijos pasakojimų — tiek kaip literatūrinis personažas, tiek kaip teologinis pavyzdys apie valdžios atsakomybę ir Dievo valią.