Selenė taip pat yra kitas mėnulio vardas
Selenė (sen. gr. Σελήνη) - graikų mitologijoje Mėnulio deivė. Ji yra titanų Hiperiono ir Tėjos duktė. Ji yra Saulės dievo Helijo ir aušros deivės Eos sesuo. Ji dažnai vaizduojama važiuojanti savo vežimu per naktinį dangų, traukiama sparnuotų žirgų būrio. Daugelis kitų deivių, pavyzdžiui, Artemidė ir Hekatė, buvo siejamos su Mėnuliu, tačiau tik Selenė buvo laikoma paties Mėnulio įsikūnijimu. Jos romėniškas atitikmuo yra Luna.
Kilmė ir vardas
Selenės vardas kilęs iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „mėnulis“. Kaip titanė, ji priklauso ankstyvajam dievų panteonui, kuriame reiškiniai (saulė, mėnulis, aušra) personifikuoti kaip dievai ir deivės. Selenė atskirai reprezentuoja Mėnulį kaip dangišką kūną — ne tik jo poveikį ar tam tikrą jo aspektą.
Mitai ir pasakojimai
Vienas iš žymiausių pasakojimų — Selenės meilė mirtingajam Endymionui. Pagal skirtingas versijas, ji pamilusi gražų jauną ganytoją arba karalių, ir norėjusi, kad jis išliktų jaunas ir nekintantis. Kai kuriose tradicijose ji paprašė, kad Zeusas suteiktų Endymionui amžiną miegą arba nesenstančią jaunystę, kad galėtų jį kiekvieną naktį lankyti; kitur akcentuojama jų šeiminė linija ar vaikai. Iš Selenės kartais minima dukra Pandia, kurią siejo su pilnpele.
Be Endymiono mito, Selenė kartais figūruoja greta kitų dievybių mėnulio atributų turinčių figūrų: Artemidė — kaip medžioklės ir šviesos deivė, Hekatė — kaip magijos ir kryžkelės globėja. Tačiau tiek literatūroje, tiek ikonuose Selenė išsiskiria kaip pats Mėnulio įsikūnijimas.
Ikonografija — kaip vaizduojama
- Selenė dažnai piešiama važiuojanti dangaus vežimu, traukiamu sparnuotų ar švytinčių žirgų.
- Ji gali būti vaizduojama su pusmėnulio vainiku ant galvos arba laikanti fakelą — simbolius, nurodančius jos ryšį su naktimi ir šviesa.
- Ant senovės monetų, freskų ir marmurinių skulptūrų Selenė kartais vaizduojama sėdinti ar lydima žirgų, taip pabrėžiant jos judėjimą per dangų.
Kultas ir garbinimas
Nors Selenė nebuvo tarp labiausiai centralizuotų graikų dievybių, Mėnulio kultas plačiai paplitęs — vietos altoriai, votyvūs atminimai ir tam tikros apeigos buvo atliekamos nakties šviesos garbei. Romėnai perėmė Selenės atributus ir pavadino ją Luna — ji ir toliau vaidino panašų vaidmenį religiniuose vaizdiniuose ir ritualuose.
Simbolinė reikšmė ir palikimas
Selenė simbolizuoja cikliškumą, laiką, pokyčius ir intuiciją. Mėnulis nuo seno siejamas su moteriškumu, vaisingumu ir naktine jėga, todėl jos vaizdavimas ir mitai turėjo įtakos tiek senovės literatūrai, tiek vėlesnei meno, poezijos ir filosofijos tradicijai.
Per amžius Selenės įvaizdis inspiravo kūrėjus — nuo antikinių pasakojimų iki renesanso ir moderniosios literatūros, kur ji dažnai naudojama kaip mėnulio, svajonių ir paslapčių alegorija.
Skirtumas tarp Selenės, Artemidės ir Hekatės
Nors trijų deivių funkcijos kartais persidengia, trumpai:
- Selenė — pats Mėnulis, dangiška šviesa ir mėnulio ciklo įsikūnijimas.
- Artemidė — medžioklės, laukinės gamtos ir jaunystės deivė, kurios tam tikri aspektai susiję su Mėnulio šviesa.
- Hekatė — magijos, kryžkelių ir naktinių galių deivė, labiau chthoniška ir okultiška prigimtimi.
Apibendrinant, Selenė išlieka svarbi graikų mitologijos figūra — ji atstovauja Mėnulio dieviškumui, turi savitus mitus ir simbolius, o jos įvaizdis formavo tiek antikinę, tiek vėlesnę kultūrinę vaizduotę.
