Selenė — graikų mėnulio deivė Selene: mitologija ir simboliai
Selenė — graikų mėnulio deivė: mitologija, kilmė, simboliai ir pasakojimai apie jos naktinį vežimą bei ryšį su Artemidė ir Luna.
Selenė taip pat yra kitas mėnulio vardas
Selenė (sen. gr. Σελήνη) - graikų mitologijoje Mėnulio deivė. Ji yra titanų Hiperiono ir Tėjos duktė. Ji yra Saulės dievo Helijo ir aušros deivės Eos sesuo. Ji dažnai vaizduojama važiuojanti savo vežimu per naktinį dangų, traukiama sparnuotų žirgų būrio. Daugelis kitų deivių, pavyzdžiui, Artemidė ir Hekatė, buvo siejamos su Mėnuliu, tačiau tik Selenė buvo laikoma paties Mėnulio įsikūnijimu. Jos romėniškas atitikmuo yra Luna.
Kilmė ir vardas
Selenės vardas kilęs iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „mėnulis“. Kaip titanė, ji priklauso ankstyvajam dievų panteonui, kuriame reiškiniai (saulė, mėnulis, aušra) personifikuoti kaip dievai ir deivės. Selenė atskirai reprezentuoja Mėnulį kaip dangišką kūną — ne tik jo poveikį ar tam tikrą jo aspektą.
Mitai ir pasakojimai
Vienas iš žymiausių pasakojimų — Selenės meilė mirtingajam Endymionui. Pagal skirtingas versijas, ji pamilusi gražų jauną ganytoją arba karalių, ir norėjusi, kad jis išliktų jaunas ir nekintantis. Kai kuriose tradicijose ji paprašė, kad Zeusas suteiktų Endymionui amžiną miegą arba nesenstančią jaunystę, kad galėtų jį kiekvieną naktį lankyti; kitur akcentuojama jų šeiminė linija ar vaikai. Iš Selenės kartais minima dukra Pandia, kurią siejo su pilnpele.
Be Endymiono mito, Selenė kartais figūruoja greta kitų dievybių mėnulio atributų turinčių figūrų: Artemidė — kaip medžioklės ir šviesos deivė, Hekatė — kaip magijos ir kryžkelės globėja. Tačiau tiek literatūroje, tiek ikonuose Selenė išsiskiria kaip pats Mėnulio įsikūnijimas.
Ikonografija — kaip vaizduojama
- Selenė dažnai piešiama važiuojanti dangaus vežimu, traukiamu sparnuotų ar švytinčių žirgų.
- Ji gali būti vaizduojama su pusmėnulio vainiku ant galvos arba laikanti fakelą — simbolius, nurodančius jos ryšį su naktimi ir šviesa.
- Ant senovės monetų, freskų ir marmurinių skulptūrų Selenė kartais vaizduojama sėdinti ar lydima žirgų, taip pabrėžiant jos judėjimą per dangų.
Kultas ir garbinimas
Nors Selenė nebuvo tarp labiausiai centralizuotų graikų dievybių, Mėnulio kultas plačiai paplitęs — vietos altoriai, votyvūs atminimai ir tam tikros apeigos buvo atliekamos nakties šviesos garbei. Romėnai perėmė Selenės atributus ir pavadino ją Luna — ji ir toliau vaidino panašų vaidmenį religiniuose vaizdiniuose ir ritualuose.
Simbolinė reikšmė ir palikimas
Selenė simbolizuoja cikliškumą, laiką, pokyčius ir intuiciją. Mėnulis nuo seno siejamas su moteriškumu, vaisingumu ir naktine jėga, todėl jos vaizdavimas ir mitai turėjo įtakos tiek senovės literatūrai, tiek vėlesnei meno, poezijos ir filosofijos tradicijai.
Per amžius Selenės įvaizdis inspiravo kūrėjus — nuo antikinių pasakojimų iki renesanso ir moderniosios literatūros, kur ji dažnai naudojama kaip mėnulio, svajonių ir paslapčių alegorija.
Skirtumas tarp Selenės, Artemidės ir Hekatės
Nors trijų deivių funkcijos kartais persidengia, trumpai:
- Selenė — pats Mėnulis, dangiška šviesa ir mėnulio ciklo įsikūnijimas.
- Artemidė — medžioklės, laukinės gamtos ir jaunystės deivė, kurios tam tikri aspektai susiję su Mėnulio šviesa.
- Hekatė — magijos, kryžkelių ir naktinių galių deivė, labiau chthoniška ir okultiška prigimtimi.
Apibendrinant, Selenė išlieka svarbi graikų mitologijos figūra — ji atstovauja Mėnulio dieviškumui, turi savitus mitus ir simbolius, o jos įvaizdis formavo tiek antikinę, tiek vėlesnę kultūrinę vaizduotę.
Selenė, Hesperas, Fosforas (Luvras, Paryžius)
Selenė, Pergamo muziejus, Berlynas
Etimologija
Selenės etimologija nežinoma, bet jei šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos, jis tikriausiai susijęs su žodžiu selas, reiškiančiu "šviesa". Boreionas Selas yra graikiškas Aurora Borealis pavadinimas. Iš jos vardo kilęs žodis selenologija - mokslas apie Mėnulio geologiją. Cheminis elementas selenas taip pat pavadintas Selenos vardu.
Atvaizdai
Po renesanso mene Selenė vaizduojama kaip graži moteris blyškiu veidu. Kartais ji jodinėja sidabriniu vežimu, traukiamu jaučių arba poros žirgų. Dažnai ji vaizduojama jojanti ant žirgo arba jaučio, dėvinti drabužius, ant galvos užsidėjusi pusmėnulį ir nešanti deglą.
Mitologija
Genealogija
Senojoje ikiolimpinėje dievų genealogijoje saulė Helijas yra Selenės brolis: jos broliui Helijui baigus kelionę per dangų, Selenė, ką tik nuplauta Žemę supančio Vandenyno vandenyse, pradeda savo kelionę, kai žemėje įsivyrauja naktis, kurią apšviečia jos galvos ir auksinės karūnos šviesa. Kai ji auga po mėnesio vidurio, tai yra "tikras ženklas ir ženklas mirtingiesiems". Jos sesuo Eos yra aušros deivė. Eos taip pat išsivedė žmogaus meilužį Kefalą, o tai panašu į mitą apie Selenę ir Endimioną.
Selenai susiliejus su Artemide, vėlesni rašytojai kartais sakydavo, kad Selenė buvo Dzeuso, kaip ir Artemidė, arba titano Palo duktė. Homero himne Hermiui, kuriame pateikiamas žmonių tėvų sąrašas, ji yra "šviesioji Selenė, valdovo Pallaso, Megamedo sūnaus, duktė".
Mėgėjai
Apolonijus iš Rodo pasakoja, kad Selenė mylėjo mirtingąjį, gražų medžiotoją ar piemenį, arba, pagal Pausanijo žinomą versiją, karalių, vardu Endymionas, kilusį iš Mažosios Azijos. Jis buvo toks gražus, kad Selenė paprašė Dzeuso suteikti jam amžinąjį miegą, iš savo sesers ji išmoko niekada neprašyti amžinojo gyvenimo ar likti su žolytėmis rankose, kad jis niekada jos nepaliktų: jos prašymas Dzeuso leidimo yra kaip olimpiečių pakeitimas senesniame mite: Ciceronas Tusculanae Disputationes pripažino, kad Mėnulio deivė tai padarė pati. Kitame pasakojime sakoma, kad Endimionas priėmė sprendimą amžinai gyventi miegodamas. Kiekvieną naktį Selenė nusileisdavo už Latmuso kalno netoli MiletoPausanijos geografasPausanijas . Selenė turėjo penkiasdešimt Endymiono dukterų - Menų, tarp jų ir Naksos salos nimfą Naksą. Endimiono saugoma vieta Heraklėjoje prie Latmo|Heraklėjoje pietiniame Latmo šlaite - tai pasagos formos patalpa su prieangiu ir piliastriniu priekiniu kiemu.
Nors šiandien geriausiai žinoma Endimiono istorija, Homero himne Selenai pasakojama, kad Selena taip pat turėjo Dzeuso dukterį Pandiją, "visiškai spindinčią" pilnatį. Kai kurių šaltinių teigimu, jos vaikas buvo ir Nemėjos liūtas. Ji taip pat trumpai bendravo su Panu, kuris ją suviliojo apsivilkęs avies kailiu ir padovanojo jai baltų jaučių jungą, kuris traukė vežimą, kuriuo ji vaizduojama skulptūrose, su vėjo plaikstomu šydu virš galvos kaip dangaus skliautu. Homero giesmėje jos vežimą traukia ilgakakliai žirgai.
Luna
Romėnų mėnulio deivė Luna turėjo šventyklą ant Aventino kalvos. Ji buvo pastatyta VI a. pr. m. e., bet buvo sugriauta per Didįjį Romos gaisrą, kai Romoje karaliavo Neronas. Ant Palatino kalvos taip pat stovėjo Luna Noctiluca ("Luna, kuri šviečia naktį") šventykla. Lunos garbei kovo 31, rugpjūčio 24 ir 29 d. buvo rengiami vakarėliai.
Romėnų skulptūra, vaizduojanti deglą nešančią mėnulio deivę Luną arba Dianą Luciferą ("Šviesos nešėja Diana"), kuri, kaip teigiama, yra ta pati graikų Selenė (Vatikano muziejai)
Smulkmenos
- Pagrindinis veikėjas filmuose "Underworld" ir "Underworld": Evoliucija yra moteris, vardu Selenė, kuri yra vampyrė. Ją vaidina Kate Beckinsale.
- "Selene" yra slaptas laivas "Playstation" žaidime "Einhänder".
- Selenė - tai vardas, kurį Lanfear pavartoja, kai kreipiasi į Matą, Perriną ir Randą, norėdama pasikalbėti apie šlovę Roberto Jordano parašytoje "Laiko rato" serijoje.
Ieškoti