Pietų Amerikos plokštė: tektoninė plokštė, judėjimas ir Andų susidarymas
Sužinokite apie Pietų Amerikos plokštės tektoniką, judėjimą ir Nazkos subdukciją, kuri formavo Andų kalnus — moksliniai faktai ir geologinė istorija.
Pietų Amerikos plokštė yra pagrindinė tektoninė plokštė, apimanti Pietų Amerikos žemyną. Ji taip pat apima dalį Atlanto vandenyno dugno. Ji tęsiasi į rytus iki Afrikos plokštės. Jos susitinka pietinėje Vidurio Atlanto keteros dalyje.
Rytinis kraštas yra divergencinė riba, nes jau apie 60 milijonų metų jis juda į vakarus. Vakarinis ir pietinis kraštai yra sudėtingi, juose yra daug mažų plokščių. Vakariniame krašte esanti Nazkos plokštė juda po Pietų Amerikos plokšte. Dėl šios subdukcijos susidarė Andų kalnų grandinė.
Struktūra ir ribos
Pietų Amerikos plokštė sudaryta iš žemyninės ir jūrinės litosferos. Jos rytinė riba — Vidurio Atlanto keteros sistema — yra aktyvi diverguojanti sritis, kur vyksta jūros dugno plėtimasis. Vakarinė siena yra daug sudėtingesnė: čia plokštė sąveikauja su Nazkos plokšte (subdukcija), o pietinėje ir šiaurinėje dalyse įsiterpia kelios mažesnės plokštės ir transforminės ribos, sukurdamos kompleksines deformacijos zonas.
Judėjimas ir greičiai
Pietų Amerikos plokštė juda palyginti į vakarus arba pietvakarius, o judėjimo greitis priklauso nuo konkrečios vietos. Rytinis seafloor spreading procesas (Atlanto plėtimasis) tęsiasi nuo Gondvanos skilimo fazių (kritozo ir vėlesnių laikotarpių) iki šių dienų. Vakarinėje riboje Nazkos plokštė juda į rytus ir subdukuojasi po Pietų Amerikos plokšte skirtingais greičiais — palei Andų ruožą subdukcijos greičiai gali svyruoti ir vietomis siekti dešimtis milimetrų per metus, todėl geodinaminė situacija yra labai kintanti.
Andų susidarymas ir poveikis
Andai susidarė ir toliau formuojasi dėl nuolatinės Nazkos plokštės subdukcijos po Pietų Amerikos plokšte. Ši subdukcija lemia:
- kalnų kilimą — žemė rūdijasi ir sukietėja, iškyla kalnai (pvz., Aconcagua yra aukščiausias Andų taškas);
- vulkanizmą — Anduose yra ilgasis vulkaninis diržas su aktyviais ugnikalniais (pvz., Cotopaxi, Ojos del Salado);
- žemės drebėjimus — stiprios subdukcijos zonos sukelia didelius potvynių žemės drebėjimus, pavyzdžiui, 1960 m. Čilės Valdivijos drebėjimas (magnituda ~9,5), didžiausias įrašytas žemės drebėjimas;
- trench ir akumuliacines zonas — vakarinėje pakrantėje susiformavo Peru–Čilės duobė (Peru–Chile Trench) ir dideli deponuotų nuosėdų baseinai į rytus (pvz., Amazonės baseinas).
Vietinės variacijos ir geologinės ypatybės
Subdukcijos kampas ir greitis kinta palei Andų ilgį. Kai kuriose zonose subdukcija vyksta stačiu kampu, skatindama intensyvų vulkanizmą; kitur — vadinamoji „plokščio profilio“ (flat-slab) subdukcija — kai Nazkos plokštė stumia horizontaliau po žemynu, tai gali sukelti didelį regioninį kilimą, slopinti vulkanizmą ir sukelti unikalią tektoninę deformaciją. Šios variacijos lemia skirtingą kalnų grandinės aukštį, išplitimą ir seismiškumą.
Gamtinės grėsmės ir reikšmė žmonėms
Pietų Amerikos plokštės judėjimas turi tiesioginį poveikį gyventojams: stiprūs žemės drebėjimai, vulkaniniai išsiveržimai ir cunamiai pakrančių zonoje. Andų regionai taip pat turi svarbių gamtinių išteklių — hidrokarbonatus dešinėje litosferos dalyse, mineralinius išteklius Anduose ir gausius vandens išteklius iš ledynų aukštesnėse zonose.
Santrauka
Pietų Amerikos plokštė yra plačiai paplitusi tektoninė vienetas, kurio rytinė riba žymi Atlanto vandenyno plėtimąsi, o vakarinė — sudėtingą subdukcijos zoną, formuojančią Andų kalnų grandinę. Jos sąveika su Nazkos ir kitomis aplinkinėmis plokštėmis lemia intensyvų vulkanizmą, stiprią seismiką ir ilgalaikes geologines transformacijas regione.
Pietų Amerikos plokštė
Ieškoti