Pitanga (Surinamo vyšnia) – rūšies aprašymas, paplitimas ir naudojimas

Pitanga (Surinamo vyšnia) – išsamus rūšies aprašymas, paplitimas Pietų Amerikoje ir praktiniai sodininkystės, kulinarinio bei dekoratyvinio panaudojimo patarimai.

Pitanga, Surinamo vyšnia, Brazilijos vyšnia, Kajeno vyšnia arba Cerisier Carré - tai augalas, dažniausiai augantis Pietų Amerikos rytinėje pakrantėje. Jis priklauso Myraceae (mirtinių) šeimai. Augalas gali būti panašus į vyšnią, tačiau nėra giminingas tikrosioms vyšnioms. Surinamo vyšnios auga nuo Surinamo, Prancūzijos Gvianos iki pietų Brazilijos, taip pat dalyje Paragvajaus, Argentinos ir Urugvajaus. Visoje Brazilijoje ir Urugvajuje ji vadinama pitanga, o aplinkinėse šalyse - ñangapirí. Medis taip pat auginamas Vakarų Indijoje, konkrečiai Haityje, kur jis žinomas kaip Cerisier Carré, kaip ir Prancūzijos Gvianoje. Surinamo vyšnios dažnai naudojamos soduose kaip gyvatvorė arba ekranas. Į Bermudus medis buvo įvežtas dekoratyviniais tikslais, tačiau dabar yra nekontroliuojamas ir įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą. Suriname ši vyšnia žinoma kaip Monkimonki Kersie, taip pat Montjimontji Kersie. Šis medis taip pat įvežtas į Floridą.

Aprašymas

Pitanga (mokslinis pavadinimas Eugenia uniflora) yra krūmas arba mažas medis, paprastai užaugantis 2–6 m aukščio, kartais iki 8–10 m. Lapai yra stori, blizgantys, dvispalviai, išsidėstę priešingai, o jaunų lapelių spalva gali būti raudonai arba ruda. Balti žiedai yra nedideli, kvapnūs, paprastai atsiranda vienišai arba mažose kekėse. Vaisius – apvalūs, 1–3 cm skersmens, su giliai išreikštomis briaunomis (kankorėžį primenančios vagos), prinokę būna nuo ryškiai raudonos iki tamsiai purpurinės arba beveik juodos spalvos, priklausomai nuo veislės. Viduje – 1–4 kietos sėklos. Vaisius turi aromatingą, saldžiarūgštį skonį.

Paplitimas ir augimo sąlygos

Gimtoji teritorija – Pietų Amerikos rytinė pakrantė. Pitanga gerai auga tropiniu ir subtropiniu klimatu: nemėgsta stiprių šalnų ir ilgai trunkančio šalto oro. Mėgsta saulėtas vietas, tačiau toleruoja dalinį pavėsį. Dirvožemis turėtų būti derlingas ir gerai drenuotas, tačiau augalas pakankamai atsparus ir pakitusiam dirvožemiui bei sausroms trumpalaikėmis sąlygomis.

Auginimas ir dauginimas

• Dauginimas: dažniausiai dauginama sėklomis (greitai praranda daigumą, todėl sėklas geriausia sėti ką tik išimtas iš vaisiaus), galima dauginėti ir auginiais ar šaknų atžalomis. Vegetatyvinis dauginimas (daigai, pjūviai) leidžia išsaugoti veislės savybes.
• Vieta ir dirva: geriausiai auga pilnoje saulėje, bet toleruoja dalinį šešėlį. Reikia gerai drenuoto dirvožemio; perdirgintas ar nuolat išmirkęs gruntas pakenks šaknims.
• Priežiūra: reguliari genėjimas formavimui (ypač kai auginama kaip gyvatvorė), tręšimas pavasarį ir vasaros pradžioje pagerins derlių. Apsauga nuo šalnų reikalinga vidutinio klimato zonose.

Naudojimas

Pitanga plačiai naudojama tiek kulinarijoje, tiek tradicinėje medicinoje bei kaip dekoratyvinis augalas.

• Maistas: vaisiai valgomi švieži, naudojami džemams, želėms, sultims, likerams, desertams ir sorbetams. Dėl savo aromato pitanga praturtina vaisių mišinius ir kokteilius.
• Maistinė vertė: vaisiuose yra vitamino C, antioksidantų ir kai kurių mineralų; jie yra mažai kaloringi ir turtingi skoniu.
• Ornamentika: dažnai sodinama gyvatvorėmis arba kaip soliterinis dekoratyvinis krūmas dėl tankios lapijos ir dekoratyvių vaisių.
• Vietinė medicina: lapai ir vaisiai tradiciškai naudojami antiseptinėms ar virškinimą gerinančioms priemonėms kai kuriose Pietų Amerikos bendruomenėse.

Problemos, kenkėjai ir ligos

Pitanga gali būti paveikta vaisių muselių (saugoti prinokusius vaisius), įvairių kenkėjų ir grybinės kilmės ligų (lapų dėmėtumas, šaknų puvinys drėgnose sąlygose). Reguliarus vaisių rinkimas, tinkama ventiliacija tarp krūmų ir sausesnė dirvos būklė padeda sumažinti problemas.

Invaziškumas ir ekologinės pasekmės

Nors pitanga yra vertinama dėl savo naudos ir dekoratyvumo, kai kuriose neprigimtinėse teritorijose ji elgiasi invaziškai. Kaip minėta, augalas tapo nekontroliuojamas Bermuduose ir yra įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą. Panašių problemų gali kilti ir kituose regionuose, kur klimatas tinkamas augimui: pitanga gali užgožti vietines rūšis ir keisti vietinių bendruomenių struktūrą, ypač pajūrio ir sekundinių miškų ekosistemose.

Praktiniai patarimai vartotojams

• Rinkite prinokusius vaisius – jie turi daugiausia skonio ir aromato.
• Jei auginama sode, reguliariai genėkite, kad išlaikytumėte norimą formą ir sumažintumėte invazijos riziką.
• Venkite išmesti sėklų į laukinę gamtą regionuose, kur augalas nėra natūralus – taip sumažinsite nepageidaujamą paplitimą.

Apibendrinant, pitanga (Surinamo vyšnia) yra daugiaplanis augalas – vertinamas dėl skanių vaisių ir dekoratyvumo, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tinkamą priežiūrą ir potencialų invazinį elgesį ne gimtinėje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip dar vadinama Surinamo vyšnia?

K: Kokiai šeimai priklauso Surinamo vyšnia?

K: Kur dažniausiai auga Surinamo vyšnios?

K: Ar Surinamo vyšnia yra gimininga tikrajai vyšniai?

K: Kam naudojama Surinamo vyšnia?

K: Kur, be Pietų Amerikos, galima rasti Surinamo vyšnių?

K: Ar Surinamo vyšnia kur nors laikoma invazine rūšimi?

Paieška pagal raidę