Transfobija – tai bet koks išankstinis nusistatymas, neapykanta arba diskriminacija, nukreipta prieš transseksualius ar translyčius asmenis dėl jų lytinės tapatybės ar lyties raiškos. Transfobija apima tiek atvirą smurtą, tiek subtilias kasdienes formas — pvz., atvirą neapykantą, patyčias, socialinę izoliaciją, darbo ir sveikatos priežiūros paslaugų atėmimą, taip pat institucines praktikas, kurios riboja galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Tai taip pat reiškia atsisakymą suteikti jiems galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime, turėti darbą ar versti užsiimti prostitucija, o ne tik neapykantos kalbą ar neapykantos nusikaltimus prieš translyčius asmenis. Siekiant uždrausti neapykantos nusikaltimus dėl lytinės tapatybės, 2009 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo priimtas Hate Crimes Prevention Act (kartais vadinamas Matthew Shepard įstatymu), kurį pasirašė prezidentas Barackas Obama.

Kaip pasireiškia transfobija

  • Žodinis ir fizinis smurtas, grasinimai ir neapykantos nusikaltimai;
  • Darbo, būsto ar sveikatos priežiūros atėjimo atmetimas arba kliudymai;
  • „Out‘inimas“ (asmeninio statuso viešinimas be sutikimo), prievarta keisti lyties raišką;
  • Teisinių galimybių ribojimas (pvz., sunkumai keičiant dokumentus);
  • Interneto patyčios, šmeižtas ir dehumanizuojančios diskusijos viešojoje erdvėje;
  • Institucinės klaidos — netinkama apgyvendinimo praktika pabėgėlių centruose ar prievarta gydymo įstaigose.

Priežastys

Transfobijos priežastys yra sudėtingos ir daugialypės. Dažniausiai minimos:

  • Trūksta žinių apie lyties įvairovę ir stereotipai apie „tinkamą“ lyties elgesį;
  • Kultūriniai ir religingi įsitikinimai, griežtos lyties normos;
  • Politizuota ar ideologizuota retorika, kuriems pateisinamas diskriminavimas;
  • Baimė dėl statuso, privilegijų praradimo arba nepagrįsti mitai apie translyčių žmonių saugumą;
  • Intersectionalūs faktoriai — rasė, klasė, migracijos statusas, negalia ar amžius gali padidinti pažeidžiamumą.

Pasekmės translyčiams asmenims ir visuomenei

Transfobija turi rimtų pasekmių tiek individams, tiek visai visuomenei:

  • Mentalinės sveikatos problemos: padidėjęs stresų, depresijos, nerimo ir suicidinių minčių rizika;
  • Socialinė izoliacija, didesnis benamystės ir skurdo pavojus — ypač jaunimo tarpe;
  • Sunkumai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ar teisėtomis socialinėmis paslaugomis;
  • Teisinė ir ekonominė atskirtis bei visuomeninis pasitikėjimas mažėja;
  • Žalos visuomenės audiniui: diskriminacija ir smurtas silpnina demokratines vertybes, žmogaus teises ir socialinį saugumą.

Tarptautinis ir teisinis atsakas

Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras atkreipia dėmesį į prieglobsčio prašytojus dėl lytinės tapatybės ir rėmėsi Džogjakartos principais (Yogyakarta Principles), kurie apibrėžia žmogaus teisių taikymą lyties ir lytinės tapatybės klausimais. Vis dėlto praktika nėra visada saugi: iš Gvatemalos į Daniją pabėgusi transseksualė buvo apgyvendinta vyrų centre ir ten išprievartauta, o dabar jai gresia pavojus, kad Danijos vyriausybė ją grąžins į Gvatemalą — tai iliustruoja, kaip tarptautinės taisyklės kartais stringa realiame gyvenime.

Teisinė apsauga nuo transfobijos labai skiriasi šalyse. Kai kur yra įtvirtinti anti-diskriminacijos įstatymai ir specialios nuostatos dėl lytinės tapatybės; kitur — trūksta teisinių mechanizmų arba jie prastai įgyvendinami. Be to, teisinės priemonės vienos savaime neužkerta kelio smurtui ar socialiniam atstūmimui be platesnių švietimo ir socialinių pokyčių.

Transfobija socialinio teisingumo judėjimuose

Transfobija kartais pasireiškia ir judėjimuose, kurie save laiko kovotojais už lygybę. Pvz., tam tikros radikalios feminizmo atšakos kritikavo arba atmetė translyčių moterų teises — tai vadinama radikaliuoju feminizmu. Terminas „transmizoginija“ apibūdina transfobijos ir misoginijos sankirtą, nukreiptą prieš translytes moteris; jį išpopuliarino Julia Serano savo knygoje "Whipping Girl". Kartais naudojami terminai kaip ciseksizmas (transfobijos sinonimas) arba cisfobija (jos antonimas), tačiau svarbu suprasti kontekstą ir vengti dėmesio nukreipimo nuo translyčių žmonių teisių.

Kaip kovoti su transfobija

  • Švietimas ir informavimas: mokyklų, darbo vietų ir viešųjų institucijų programos apie lyties įvairovę;
  • Teisinės ir politinės priemonės: aiškūs anti-diskriminacijos mechanizmai, atitinkami dokumentų keitimo procesai ir apsauga nuo neapykantos nusikaltimų;
  • Prieinamumas sveikatos priežiūrai: mokymai medicinos personalui, prieinamos ir pagarbiomis paslaugomis;
  • Aliačių veiksmai: palaikymas translyčių žmonių, viešas priešinsitis neapykantai, finansinė parama translyčių organizacijoms;
  • Apsauga pažeidžiamiems asmenims: saugios apgyvendinimo ir prieglobsčio praktikos pabėgėliams bei migrantams.

Apibendrinant: transfobija nėra vien asmeninis priešiškumas — tai sudėtinga socialinė ir institucinė problema, turinti rimtų pasekmių individams ir visuomenei. Kovai su ja reikalingas kompleksinis požiūris: teisėtos apsaugos stiprinimas, švietimas, sveikatos ir socialinių paslaugų pritaikymas bei aktyvus visuomenės palaikymas translyčiams žmonėms.