Vidžajanagaros imperija: Pietų Indijos galingoji valstybė (1336–1660)

Vidžajanagaros imperija (1336–1660) – galinga Pietų Indijos valstybė su Hampi sostine, įspūdinga architektūra, turtu ir intriguojančia istorija.

Vidžajanagaros imperija buvo Indijos imperija, kuri stipriai dominavo Dekane, pusiasalyje ir pietų Indijoje nuo 1336 m. Imperiją įkūrė broliai Harihara (Hakka) ir Bukka Raja, ir ji pavadinta pagal sostinę Vidžajanagarą (dabar Hampi dabartinėje Karnatakoje, Indijoje). Imperijos gyvavimas tradiciškai siejamas su 1336–1660 m., nors jos galybė ypač išryškėjo ir vėliau smarkiai susilpnėjo po XVI a. pabaigos. Imperijos turtai, monumentai ir galia yra plačiai aprašyti Europos keliautojų, tokių kaip portugalai Domingo Paesas, Nuniz ir venecijietis Niccolò Da Conti.

Įkūrimas ir dinastijos

Vidžajanagaros imperija pradėjo augti po to, kai Harihara ir Bukka suvienijo įvairias Pietų Indijos sritis kovai prieš islamiškų šiaurinių ir dekaninių valdų grėsmę bei siekdami atkurti vietinę politinę tvarką. Imperija perėjo per kelias dinastijas, kurių svarbiausios:

• Sangamos (įkūrėjų) dinastija — pradžia ir teritorinis plėtimasis;
• Saluva dinastija — laikini valdovai, konsolidavę valdymą;
• Tuluva dinastija — aukso amžius, ypač Krishnadevaraya valdymo laikais;
• Aravidu dinastija — bandymai atkurti valdžią po katastrofos XVI a. pabaigoje.

Aukso amžius ir svarbiausi valdovai

Vienas iš galingiausių ir labiausiai žinomų valdovų buvo Krishnadevaraya (valdyta 1509–1529 m.) iš Tuluva dinastijos. Jo valdymo laikotarpis laikomas imperijos aukso amžiumi: kartografija, kariniai pasiekimai, literatūra, šventyklų statyba ir prekyba su užsieniu klestėjo. Kiti reikšmingi valdovai – Deva Raya II ir Achyuta Deva Raya.

Administracija, kariuomenė ir ekonomika

• Administracija buvo decentralizuota: imperija valdė plačią žemės masę per vikarus, vietos valdovus ir feudalius diduomenes.
• Kariuomenė buvo didelė ir įvairialypė, su pėstininkais, raiteliais, elefantais ir artilerija; ji gynė imperiją nuo tiek šiaurinių, tiek dekaninių grėsmių.
• Ekonomika remėsi intensyvia žemdirbyste (ir dirbtiniais drėkinimo įrenginiais), prekyba tekstilėmis, prieskoniais, auksu ir brangakmeniais. Vidžajanagara turėjo aktyvius prekybinius ryšius su Portugalais, Arabais ir kitais jūriniais prekybiniais partneriais.

Kultūra, literatūra ir architektūra

Imperija skatino hinduizmo institucijų atgaivinimą, rėmė šventyklų statybą ir religinius ritualus. Ji taip pat remė meną ir literatūrą – kūrėsi literatūra keliomis kalbomis, ypač telugų, kanarų (kannada) ir sanskrito. Vidžajanagaro architektūra pasižymi didinga akmenine šventyklų ir rūmų architektūra; Hampi kompleksas žavi drožiniais, akmenine skulptūra ir monumentaliosiomis kolonadomis. Gerai žinomi paminklai yra Virupaksha šventykla ir Vittala šventykla su garsiuoju akmens vežimu.

Sumažėjimas ir žlugimas

Imperijos galia pradėjo tirpti XVI a. viduryje dėl vidaus kovų, dinastinių kivirčų ir augančios pietinių sultonatų — ypač Aliansu susibūrusių Dekano sultonatų — grėsmės. Lemtingas posūkis įvyko 1565 m. mūšyje prie Talikotos (Talikota), kai keli Dekano sultonatai (Bijapūras, Golconda, Ahmadnagaras, Bidaras, Beraras) susivienijo ir sutriuškino Vidžajanagaro kariuomenę. Po šio mūšio Vidžajanagaros sostinė buvo nusiaubta, daug pastatų sudeginta, o imperijos valdžia smarkiai nusilpo. Nors Aravidu dinastija dar bandė atstatyti valdžią ir gyvavo kelis dešimtmečius, politinė sankloda jau negrįžo į ankstesnę formą — imperijos suverenumas mažėjo iki XVI–XVII a., ir tradiciškai jos pabaiga datuojama maždaug iki 1660 m.

Paveldas

Vidžajanagaros palikimas yra reikšmingas Pietų Indijos istorijai: ji sustiprino hinduizmo, vietinių kultūrų ir menų raidą, prisidėjo prie kalbinės ir literatūrinės įvairovės bei paliko išskirtinius architektūrinius paminklus. Dabartinis Hampi – paskendę archeologiniai griuvėsiai ir šventyklų kompleksai – yra svarbus istorinis ir turistinis centras bei pasaulinės reikšmės paveldas. Imperijos istorija taip pat dažnai minima kaip pavyzdys regioninės politinės vienovės, kultūrinio klestėjimo ir vėlesnio staigaus nuosmukio, kai susiduria vidaus silpnybės ir išorinės grėsmės.

Paieška pagal raidę