Škotijos nepriklausomybės karai (1296–1357): priežastys, eiga ir pasekmės

Išsami analizė: Škotijos nepriklausomybės karai (1296–1357) — priežastys, mūšiai, strategija ir politinės pasekmės, formavusios šalies nepriklausomybę ir tautos identitetą.

Škotijos nepriklausomybės karai - tai karinės kampanijos tarp Škotijos ir Anglijos XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje. Šios kovos apėmė du pagrindinius konfliktus, plačiai žinomus kaip Pirmasis (1296–1328) ir Antrasis (1332–1357) Škotijos nepriklausomybės karai, kurių metu sprendėsi Škotijos politinė ir dinastinė ateitis.

Pirmasis karas (1296–1328 m.) prasidėjo 1296 m. Anglijai įsiveržus į Škotiją, nuslopinus vietinę valdžią ir paėmus nelaisvėn karalių Joną Baliolį. Šis etapas baigėsi 1328 m. pasirašius Edinburgo-Nortamptono sutartį, kuria Anglija pripažino de facto Škotijos nepriklausomybę ir Roberto Brusą kaip šalies karalių. Antrasis karas (1332–1357 m.) prasidėjo 1332 m., kai Anglijos palaikomu Edvardo Baliolo ir jo rėmėjų įsiveržimu buvo perkeltas politinis smūgis; šį ilgą konfliktą apie 1357 m. užbaigė Berviko sutartis, numatanti karaliaus Deivido II išlaisvinimą už išpirką.

Priežastys

Karų priežastys buvo daugialypės:

• Dinastinė krizė: po karalienės Margaretės (vadinamosios „Norvegės margaretos“) mirties 1290 m. kilo teisinių pretendentų kova dėl Škotijos sosto – tai leido Anglijos karaliui įsikišti kaip „arbitro“.
• Anglijos ambicijos: Edvardas I siekė plėsti savo valdžią ir įtvirtinti civiliškai bei feodaliai anglų teisę Škotijoje.
• Tautinis pasipriešinimas: angliškos okupacijos administracinis spaudimas ir teisinių teisių ribojimas skatino vietinį sukilimą.
• Tarptautinė politika: Prancūzijos ir Anglijos politiniai žaidimai, taip pat sąjungos (pvz., Auld Alliance su Prancūzija) turėjo įtakos konfliktui ir suteikė paramą Škotijos bei Anglijos pusėms.

Eiga (santrauka)

Pagrindiniai įvykiai ir tendencijos:

• 1296 m. Anglijos invazija ir Berviko bei kitų vietovių užėmimas; karalius Jonas Baliolis nušalintas.
• 1297 m. atsirado plačiai žinomi sukilimai; vienas iš jų – vadovaujamas Viljamo Volaso – baigėsi pergalėmis, tokia kaip Stirlingo tilto mūšis (1297), bet vėliau pralaimėjimu Falkirko mūšyje (1298).
• Roberto Bruso (Robertas I Brusas) pakilimas ir koronacija 1306 m.; ilgai vystyta partizaninė taktika ir diplomatinės pastangos.
• Žymiausia pergalė – Bannockburn mūšis 1314 m., po kurio britų valdžia Škotijoje susilpnėjo, o Brusas įtvirtino savo pozicijas.
• 1328 m. pasirašyta Edinburgo-Nortamptono sutartis, kuri laikinai užbaigė kovas ir pripažino Škotijos nepriklausomybę.
• Antrajame etape (nuo 1332 m.) Edvardo Baliolo invazijos, Anglijos paramos periodai, selektyvūs mūšiai (pvz., Halidon Hill 1333 m.) ir politinė kaita – šis laikotarpis pasižymėjo nuolatiniu kariniais susirėmimais ir netikrumu.
• 1346 m. karalius Deividas II nukentėjo ir pateko į nelaisvę prie Neville’s Cross; jis buvo laikomas Anglijoje iki 1357 m., kai Berviko sutartimi buvo numatyta jo išpirkos mokėjimas ir grąžinimas.

Svarbūs mūšiai ir asmenybės

• Viljamas Volasas – sukilimų organizatorius, vėliau nuteistas ir nukryžiuotas (1305), tapęs nacionaliniu simboliu.
• Robertas I Brusas – strategas ir karalius, kurio pergalė prie Bannockburn leido politinę persvarą.
• Žymūs mūšiai: Stirlingo tiltas (1297), Falkirkas (1298), Bannockburn (1314), Halidon Hill (1333), Neville’s Cross (1346).
• Ilgojo lanko reikšmė – anglų lankininkai ypač pasireiškė mūšiuose prieš Škotijos raitelius ir pėstininkus; tai lėmė taktikos pokyčius vėlesnėje viduramžių karyboje (plačiau žiūrėkite apie ilgojo lanko, kaip pagrindinio ginklo viduramžių karyboje).

Pasekmės

Karai paliko ilgalaikes politines, socialines ir kultūrines pasekmes:

• Politinis: nors Škotija išlaikė nepriklausomybę, konfliktai sustiprino karališkos valdžios legitimumą – ypač po Brusų dinastijos konsolidacijos. Taip pat susiformavo aiškesnės sienos ir nuolatinė įtampa su anglų valdžia.
• Ekonominis ir socialinis poveikis: ilgalaikės devastacijos, užkaro teritorijų praradimai ir didelės išlaidos kariuomenei smarkiai paveikė žemės ūkį bei prekybą; miestai ir kaimai kentėjo nuo užpuolimų ir apkasimų.
• Karinis: kariniai metodai ir ginklai (ypač ilgas lanko naudojimas) pakeitė mūšių eigą ir taktiką, skatindami pėstininkų svarbą prieš raitelius.
• Kultūrinis ir tautinis: šios kovos sustiprino škotų tautinę tapatybę, atsirado herojinių pasakojimų ir simbolių (pvz., Viljamo Volaso ir Bannockburn), kurie formavo kolektyvinę atmintį.
• Tarptautinis poveikis: Škotija artėjo prie Prancūzijos diplomatinėmis sąjungomis, o Anglija turėjo skirti ženklias pajėgas Škotijos klausimui spręsti, kas paveikė ir platesnę Vakarų Europos politiką.

Apibendrinant, 1296–1357 m. vykę Škotijos nepriklausomybės karai buvo ne tik karinis konfliktas dėl sostų ir sienų, bet ir esminis etapą formuojant Škotijos valstybę, jos kariuomenės struktūrą, politines sąjungas ir tautinę tapatybę. Nors konfliktai kartais baigdavosi paliaubomis ar sutarčių dokumentais, ilgalaikė įtampa tarp Škotijos ir Anglijos išliko dar kelis amžius.

Mūšiai

Bannockburno mūšis

1314 m. birželio 23-24 d. įvykęs Bannockburno mūšis buvo svarbi škotų pergalė. Tai buvo lemiamas mūšis Pirmajame Škotijos nepriklausomybės kare. Šiame mūšyje Škotijos karalius Robertas Briusas nugalėjo Anglijos karalių Edvardą II.

Robertas Bružas kalbasi su savo kariais. Iliustracija iš Cassell's History of England, 1902 m.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Škotijos nepriklausomybės karai?

K: Kada prasidėjo ir kada baigėsi Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas?

K: Kada prasidėjo ir kada baigėsi Antrasis Škotijos nepriklausomybės karas?

K: Kodėl Škotijos nepriklausomybės karai buvo toks svarbus Škotijos istorijos laikotarpis?

K: Ar Škotijos nepriklausomybės karai buvo svarbūs tik Škotijai?

K: Kas buvo Edinburgo-Northemptono sutartis?

K: Kas buvo Berviko sutartis?

Paieška pagal raidę