Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas (1296–1328) – eiga ir reikšmė
Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas truko nuo karo pradžios 1296 m. iki 1328 m. Tai buvo ilgas ir sudėtingas konfliktas tarp Anglijos karaliaus ir škotų, siekusių išsaugoti arba atkurti savo nepriklausomybę.
Priežastys ir pradžia
Konflikto pagrindą sudarė politinis nesaugumas Škotijoje po 1286 m. karaliaus Aleksandro III mirties ir 1290 m. Margaritos (Netikusios karalienės) dukters mirties, kai kilusį sosto klausimą sprendė įvairūs pretendentai. Anglijos karalius Edvardas I pasinaudojo situacija ir 1292 m. parėmė Džoną Baljolį kaip Škotijos karalių. Toks anglų įsikišimas skatino nepriklausomybės pasipriešinimą.
Eiga — pagrindiniai įvykiai
1296 m. Edvardas I surengė plataus masto invaziją: 1296 m. balandžio 27 d. škotų pajėgos buvo nugalėtos prie Dunbaro, o vėliau 1296 m. liepos 10 d. Montrozės pilyje Džonas Baljolis atsisakė sosto. Iš pradžių Jonas buvo įkalintas Londono Taueryje, bet vėliau paleistas į popiežiaus Bonifaco VIII globą su sąlyga, kad liks popiežiaus rezidencijoje. Vėliau, apie 1301 m. vasarą, jis buvo paleistas ir likusį gyvenimą gyveno savo šeimos valdose Pikardijoje.
Tačiau jos šalininkai tvirtino, kad jis vis dar yra teisėtas Škotijos karalius. Todėl 1297 m. škotai, vadovaujami Viljamo Voliso ir Endriu de Morėjaus, sukilo į sukilimą ir pareiškė, kad jie veikia karaliaus Jono vardu. Šio sukilimo kulminacija buvo pergalė prie Stirlingo tilto (1297 m.), kur Volisas ir Endriu de Morėjus sutriuškino Anglijos jėgas. Tačiau 1298 m. Edvardas I įvykdė atsakomąją kampaniją ir mūšyje prie Falkirko nugalėjo Volisą; vėliau Volisas buvo sugautas 1305 m. ir egzekuotas.
Per 1300–1306 m. laikotarpį Edvardas I ir jo kariuomenės įtvirtino anglišką kontrolę daugelyje Škotijos pilių ir žemių. Tuo tarpu škotų pasipriešinimas tęsėsi partizaninio ir vietinio pobūdžio.
Škotija iš tikrųjų neturėjo monarcho iki 1306 m., kai į valdžią įžengė Robertas Briusas. 1306 m. Bruce nužudė politinį konkurentą Džoną Kominą (John Comyn) Dumfriso pranciškonų vienuolyne, o kovo 25 d. buvo karūnuotas Scone kaip Škotijos karalius. Tai sukėlė Naują pilietinį konfliktą — dalis škotų vyresnybės liko lojali Balliolui arba kitiems pretendentams.
Robertas Briusas pradėjo ilgai trunkantį suokalbį prieš anglus: po pradinių nesėkmių jis perėjo prie mobilios partizaninės taktikos, laipsniškai atgaudamas įtaką ir pilis. Svarbiausias posūkis įvyko 1314 m. birželio 23–24 d. per Banokberno (Bannockburn) mūšį, kur Škotijos pajėgos, vadovaujamos Roberto Briuso, patyrė reikšmingą pergalę prieš Edvardą II. Ši pergalė sustiprino škotų pozicijas ir leido atkurti kontrolę daugelyje šalies dalių.
Derybos ir pabaiga
Po Banokberno sekė ilgos derybos ir periodai be aktyvių karo veiksmų. Anglija ne kartą bandė atstatyti savo dominavimą, bet politinės ir karinės sąlygos kito: Edvardas I mirė 1307 m., o jo įpėdinis Edvardas II turėjo menkesnį autoritetą ir prastesnius karo rezultatus. Po Anglijos vidaus sukrėtimų ir politinių permainų buvo sudarytos paliaubos ir pagaliau pasirašyta taika.
1328 m. Edinburgo–Nortamptono taikos sutartimi (Treaty of Edinburgh–Northampton) Anglija oficialiai pripažino Škotijos nepriklausomybę ir Roberto Briuso teisę į karališkąjį titulą. Tai pažymėjo pirmojo nepriklausomybės karo diplomatinių tikslų įgyvendinimą.
Pagrindiniai asmenys
- Edvardas I (Anglijos karalius) – pradinis agresorius, siekęs pavergti Škotiją.
- Džonas Baljolis – karalius, kurio atsisakymas sosto ir areštas sukėlė sukilimus.
- Viljamas Volisas ir Endriu de Morėjus – sukilimo lyderiai, simbolizavę ankstyvąjį pasipriešinimą.
- Robertas Briusas – galiausiai tapęs karaliumi ir vedęs škotus į pergalę bei tarptautinį pripažinimą.
Reikšmė ir pasekmės
Šis karas turėjo kelias svarbias pasekmes:
- Škotijos nacionalinės tapatybės stiprėjimas – karas tapo simboliu šalies nepriklausomybės ir savivaldos kovos.
- Feodalinės valdžios santykių kaitos Škotijoje – užsitęsę konfliktai pakeitė diduomenės ir karaliaus tarpusavio pusiausvyrą.
- Karinės taktikos pokyčiai – partizaninio ir mobilio karo elementai parodė, kad didžiulė kariuomenė nebūtinai garantuoja pergalę prieš gerai organizuotą gyną.
- Tarptautinis pripažinimas – 1328 m. taika įteisino Škotijos suverenitetą, nors ramybė nebuvo amžina: vėlesniais dešimtmečiais prasidėjo antrieji neatidėliotini konfliktai (pvz., Antrasis Škotijos nepriklausomybės karas).
Apibendrinant, Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas (1296–1328) buvo ilgai trunkanti kova už tautos teisę į savivaldą. Ji apėmė didelius strateginius posūkius, garsių asmenų vaidmenis ir baigėsi oficialiu nepriklausomybės pripažinimu, kuris turėjo ilgalaikį poveikį Vakarų Britanijos politinei žemėlapiui.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kada prasidėjo ir kada baigėsi Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas?
A: Pirmasis Škotijos nepriklausomybės karas prasidėjo 1296 m. ir baigėsi 1328 m.
K: Kada škotai buvo nugalėti prie Dunbaro?
A: 1296 m. balandžio 27 d. škotai buvo nugalėti prie Dunbaro.
K: Kas 1296 m. atsisakė sosto Montrozės pilyje?
A: 1296 m. liepos 10 d. Montrozės pilyje abdikavo Džonas Baljolis.
K: Kur buvo įkalintas Džonas Baljolis po abdikacijos?
A: Iš pradžių Džonas Baljolis buvo įkalintas Londono Taueryje.
Klausimas: Kam Džonas Baljolis buvo išleistas į laisvę?
A: Jonas Baljolis buvo paleistas į popiežiaus Bonifaco VIII globą.
K: Kada Jonas Baljolis buvo paleistas iš kalėjimo ir kur jis gyveno likusį gyvenimą?
A: Jonas Baljolis buvo paleistas į laisvę apie 1301 m. vasarą ir visą likusį gyvenimą gyveno savo šeimos valdose Pikardijoje.
K: Kas buvo teisėtas Škotijos karalius po Jono Baliolo atsisakymo nuo sosto?
A: Škotija neturėjo monarcho iki 1306 m., kai į valdžią įžengė Robertas Briusas.
