Geniniai

Įpročiai

Visos ypatingos driežiukų savybės (bruožai) yra prisitaikiusios prie jų gyvenimo būdo.

Picidae šeimos atstovai turi stiprius žandus, kuriais gręžia ir būgnais daužo medžius, ir ilgus lipnius liežuvius maistui semti. Pikučių ir kikilių snapai trumpesni, ne tokie stiprūs ir aštrūs kaip kikilių, tačiau jų morfologija labai panaši.

Medkirčiai dažniausiai laikosi ant medžių kamienų, laikydamiesi tvirtai prilaikomi standžių uodegos plunksnų. Pikučiai ir kikiliai gyvena daugiausia ant šakų, jie neturi standžių uodegos plunksnų.

Į kaltą panašus danties galiukas išlieka aštrus, nes jis kandžioja medieną. Dėl mažesnio snapo dydžio daugelis kikilių ir kikilių dažniau nei medšarkės ieško maisto pūvančioje medienoje. Ilgi lipnūs liežuviai, turintys šerelius, padeda paukščiams griebti ir ištraukti vabzdžius iš giliai medžio drevėje esančios skylės. 2004 m. paskelbti išsamūs tyrimai parodė, kad liežuvėlis prieš ištraukdamas apvynioja grobį.

Smegenų pažeidimų prevencija

Daugelio dagilių mitybos, veisimosi ir signalizavimo būdų metu jie būgnais ir plaktukais muša. Kad išvengtų smegenų pažeidimų dėl greito ir pasikartojančio lėtėjimo, danieliai turi daugybę prisitaikymo priemonių, kurios apsaugo smegenis. Tai - mažas smegenų dydis, smegenų orientacija kaukolėje (dėl to padidėja smegenų ir kaukolės kontakto plotas) ir trumpa kontakto trukmė.

Dėl nevienodo viršutinės ir apatinės snapo dalių ilgio (apatinė yra ilgesnė) smūgio jėga nukreipiama žemyn, toliau nuo smegenų. Be to, kėkšto smegenys yra kaukolėje su nelygiomis kempinėmis plokštelėmis, kurios sugeria smūgį. Trečia, danieliai turi specialų gysločio kaulą, kuris iš snapo iškyla virš kaukolės viršaus ir visiškai apgaubia jų smegenis. Tai padeda išlaikyti smegenis savo vietoje. Smegenų judėjimas kaukolės viduje smūgio metu, o ne pats smūgis, yra smegenų sukrėtimo priežastis. Jei smegenys laikosi vietoje, traumų rizika labai sumažėja.

Kitos adaptacijos

Likus milisekundei iki kontakto su medžiu užsidaro sustorėjusi nictitacinė membrana, apsauganti akį nuo skriejančių nuolaužų. Šnervės taip pat apsaugotos; jos dažnai būna panašios į plyšį ir turi specialias plunksnas.

Medšarkės, kikiliai ir klykuolės turi zygodaktilines kojas. Šios pėdos turi keturis pirštus, kurių pirmas ir ketvirtas nukreipti atgal, o antras ir trečias - į priekį. Toks pėdų išsidėstymas tinka griebtis medžių šakų ir kamienų. Šios šeimos atstovai gali vaikščioti vertikaliai medžio kamienu. Be stiprių nagų ir pėdų, medšarkės turi trumpas stiprias kojas. Tai būdinga paukščiams, kurie nuolat maitinasi ant kamienų. Visų kikilių, išskyrus pikučius ir kikilius, uodegos yra standžios, o kai paukštis nutupia ant vertikalių paviršių, uodega ir kojos veikia kartu, kad jį palaikytų.

Wrynecks

Vikšrai (Jynx gentis) - tai dvi mažų Senojo pasaulio kregždžių rūšys.

Jie labai panašūs į tikruosius dagilius, tačiau neturi standžių uodegos plunksnų, kuriomis dagiliai laipioja medžiais. Jie dažniau tupi ant šakos, o ne ant stačio kamieno. Jų snapai trumpesni ir ne tokie panašūs į dagčius kaip tikrųjų kikilių. Pagrindinis jų grobis - skruzdėlės ir kiti vabzdžiai, kurių jie randa pūvančioje medienoje arba beveik plikame dirvožemyje. Lizdams krauti jie naudoja kregždžių skyles, o ne patys jas kasa. Kiaušiniai yra balti, kaip ir daugelio kregždžių lizdaviečių.

Šie paukščiai gali pasukti galvą beveik 180 laipsnių kampu. Sutrikus lizdui, gyvatės pavidalo galvos pasukimą ir šnypštimą jie naudoja kaip grėsmės signalą. Šis keistas elgesys paskatino juos naudoti raganavime, kad ką nors užkerėtų.

Paprastoji kregždė (Eurasian wryneck)