Pikučiai: apibrėžimas, biologija, paplitimas ir 30 rūšių
Pikučiai – tai mažų kikilių pošeimis, daugiausia gyvenantis tropinėje Pietų Amerikoje. Tarp visų žinomų pikučių dauguma rūšių sutinkama Pietų Amerikos miškuose ir krūmynuose; tik trys Azijos ir viena Afrikos rūšis išsiplėtusios už Neotropikų ribų. Tai naktiniai arba sutemų paukščiai, pasižymintys stipriu maskavimusi ir dažnai pastebimi tik pagal būdingą, kartais ilgesnį, skleidžiamą balsą.
Išvaizda ir struktūra
Kaip ir tikrieji kikiliai, pikučiai turi dideles galvas, išreikštas akis ir plačią snapo angą. Jie naudoja ilgus liežuvius vabzdžių grobiui gaudyti ir turi zigodaktilines kojas (du pirštai nukreipti į priekį, du – atgal). Tačiau, skirtingai nuo kai kurių medžių specialistų, jie neturi standžių uodegos plunksnų, kuriomis malūnsparniai laipioja medžiais; dėl to pikučiai dažniau nutupia ant šakos, o ne ant stačio kamieno. Daugumos rūšių kūno spalva yra labai maskuojanti: pilkšvai ruda, matiškai žalia arba marginta, todėl paukščiai primena seną medieną ar žievę.
Mityba ir elgsena
Pikučiai maitinosi daugiausia naktiniais ar sutemų metu aktyviais vabzdžiais ir jų lervomis. Kai kurios rūšys specializuojasi išgaudydamos grobį iš puvėjančios medienos arba žievės plyšių; kitos – medžioja oroje skrendančius vabzdžius, staigiai kylant ir vėl grįžtant prie nusileidimo vietos (sallying). Dėl savo išskirtinės maskuotės dažnai ilgai išsibarsto ant šakos stovėdami išsitiesę ir primena šakos atbrailą.
Dauginimasis
Pikučiai lizdus krauna dažniausiai natūraliose duobutėse ar tuštumose, tačiau, kaip minėta, jie naudoja ir kregždžių duobutes ar kitų paukščių paliktas ertmes, o patys jų dažniausiai nekasa. Perėjimo metu dedami balti kiaušiniai – tai įprasta daugumai kiaurasnapių grupių. Kiaušinių skaičius mažas (dažnai vienas arba du), o inkubacija ir jauniklių priežiūra priklauso nuo rūšies; kai kuriais atvejais abu tėvai dalyvauja perėjime ir maitinime.
Taksonomija ir evoliucija
Iš viso yra apie 30 rūšių pikučių, kurios yra paskirstytos keliose gentyse. Genetiniai ir morfologiniai tyrimai rodo, kad pikučiai atsiskyrė nuo pagrindinių driežiukų (kikilinių linijos) mioceno viduryje, maždaug prieš 15 mln. metų; vėlesnis atsiskyrimas tarp trijų pagrindinių genčių įvyko maždaug prieš 7,9 mya. Šios laiko skalės pagrįstos molekulinėmis filogenetinėmis analizėmis ir fosilinių duomenų interpretacija.
Habitatų įvairovė ir paplitimas
Pikučiai gyvena įvairiuose buveinėse – nuo tankių tropinių miškų per miškingas savanas iki pakrančių mangrovynų. Daugiausia rūšių randama tropinėje Pietų Amerikoje, tačiau keletas rūšių išplito į Centrinę Ameriką, o keleto atvejų – iki Azijos ir Afrikos regionų.
Elgsenos ypatumai ir prisitaikymai
- Puikus maskavimasis: plunksnų raštai leidžia paukščiui tapti beveik nepastebimam ant medžio kamieno ar atbrailos.
- Naktinė medžioklė: daug rūšių aktyvios sutemus arba naktį.
- Stacionarus poilsio būdas: dažnai užima to paties perėjimo ar poilsio taško vietą tol, kol vieta išlieka saugi.
Apsauga ir grėsmės
Daugelis pikučių rūšių priklauso nuo medžių ertmių ir natūralios miško struktūros, todėl jų populiacijos jautrios miškų kirtimams ir buveinių degradacijai. Lokaliai kai kurios rūšys gali būti nykstančios dėl intensyvaus buveinių praradimo, o tam tikriems endeminiams taksonams gresia didesnė išnykimo rizika. Tarptautinės apsaugos priemonės, miškų išsaugojimas ir buveinių atkūrimas yra svarbūs šių paukščių išlikimui.
Paprastai šių paukščių viršutinė kūno dalis būna pilka arba matiškai žalia, o apatinė kūno dalis – tamsiai balta arba pilkai balta, kas papildomai stiprina jų maskuotę ir leidžia ilgai išlikti nepastebimiems.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra pikletai?
A: Piktažiedžiai - tai mažų dantukų pošeimis, daugiausia aptinkamas atogrąžų Pietų Amerikoje, kelios rūšys - Azijoje ir Afrikoje.
K: Kokios yra fizinės pikulių savybės?
A.: Piktažvylių galvos didelės, liežuviai ilgi, kojos zigodaktilinės, du pirštai nukreipti į priekį, o du - atgal. Tačiau jie neturi standžių uodegos plunksnų, kuriomis kikiliai laipioja medžiais.
K: Kuo maitinasi pikuliai?
A.: Piktažvirbliai daugiausia minta vabzdžiais ir pūvančios medienos lervomis.
K: Kur lizdus suka kikiliai?
A: Piktieji kikiliai lizdams krauna ne savo duobutes, o perpjauna kregždžių skyles.
K: Kokios spalvos yra pikulų kiaušiniai?
A: Piktavedžių kiaušiniai yra balti, kaip ir daugelio kitų kregždžių lizdaviečių.
K: Kiek yra kikilių rūšių?
A: Iš viso yra 30 rūšių kikilių.
K: Kada kikiliai atsiskyrė nuo įprastinių kikilių?
A.: Piktieji kikiliai atsiskyrė nuo pagrindinių kikilių maždaug prieš 15 mln. metų mioceno viduryje. Trys gentys atsiskyrė maždaug prieš 7,9 mln. metų.
